Mano vardas – Talija Rivers.
Man trisdešimt dveji, esu grafikos dizainerė iš Denverio, ir iki prieš šešis mėnesius maniau, kad puikiai atpažįstu išdavystę.
Pasirodo, labiausiai skaudina tas peilis, kurio nesitiki – ypač kai jį laiko tavo geriausia draugė.
Jos vardas buvo Ivi.
Mes susipažinome koledže.
Ji buvo drąsi, kai aš buvau atsargi, flirtuojanti, kai aš – drovi.
Tačiau kažkokiu būdu mes sutapome.
Dvylika metų ji buvo mano žmogus.
Išsiskyrimai, gimtadieniai, nemėgstami darbai – ji visada buvo šalia.
Aš ja pasitikėjau kaip seserimi.
Todėl, kai vieną penktadienio vakarą ji paskambino su entuziazmu balse ir pasakė: „Turiu tau tobulą vaikiną“, aš nesudvejojau.
– Tu mane supirši? – nusijuokiau.
– Nuo kada tu tapai Kupidonu?
– Žinau, kad pastaruoju metu jautiesi užstrigusi, – pasakė ji. – O šitas vaikinas? Aukštas, protingas, stabilus. Vėliau man padėkosi.
Ji pasakė laiką ir vietą – šeštadienį, 19 val., jaukiame vyno bare miesto centre.
– Jo vardas Lukas, – pasakė ji. – Būk atvira, gerai?
Apsivilkau tamsiai mėlyną suknelę, susirangiau plaukus, makiažas – minimalus. Pakankamai, kad sakytų: „Pasistengiau, bet nesu beviltiška.“
Kai įėjau ir pamačiau jį – Luką – buvau apstulbusi.
Jis buvo… nuostabus. Aukštas, taip. Bet ir tvarkingas, aštrus žvilgsnis, plati šypsena. Atsistojo man priėjus ir pastūmė kėdę. Tikras džentelmenas.
– Malonu susipažinti, Talija, – švelniai pasakė jis. – Girdėjau apie tave daug gero.
Kalbėjomės valandų valandas. Jis buvo juokingas, protingas, iškalbingas. Finansų konsultantas, ką tik grįžęs į Denverį.
Neturi vaikų, niekada nebuvo vedęs, ieško rimtų santykių.
Visa tai atrodė lyg scena iš filmo.
Vakaro pabaigoje tiesiog švytėjau. Jis palydėjo mane iki automobilio, pabučiavo į skruostą ir paklausė, ar norėčiau susitikti dar kartą.
Aš nusiunčiau Ivi širdelės emociją ir parašiau: Tu pataikei tiesiai į dešimtuką.
Tačiau jau po trečio pasimatymo viskas ėmė keistis.
Jis pradėjo užsiminti – iš pradžių nekaltai:
– Tu visai kitokia nei kitos moterys, kurias pažįsta Ivi. Tu… labiau žemiška.
Aš nusijuokiau.
– Ką tai reiškia?
– Ji visada apsupta dramatiškų tipų. Tu – gaivus pokytis.
Pamiršau tai. Bet jis vis dažniau pradėjo minėti Ivi – jos pažinčių istoriją, „vakarėlių laikotarpį“, senas simpatijas.
– Ji tau visa tai papasakojo? – paklausiau sunerimusi.
Jis nusišypsojo.
– Mes pažįstami jau kurį laiką.
– „Kurį laiką“ – tai kiek?
Jis kiek dvejojo.
– Kelerius metus.
Tą vakarą smalsumas nedavė ramybės. Paskambinau Ivi.
– Tai… kaip tu tiksliai pažįsti Luką?
– Ai, per bendrus draugus, – pasakė per greitai. – Tai buvo labai seniai. Kodėl klausi?
Negalėjau paaiškinti. Jos išsisukinėjimas. Jo žinios.
Padariau tai, ko turbūt neturėjau – pradėjau jo ieškoti internete. Instagramas – privatus. LinkedIn – švarus.
Bet radau seną pažymėtą nuotrauką iš prieš trejus metus vykusio gimtadienio.
Ten buvo Ivi – sėdinti Lukui ant kelių.
Mano skrandis susitraukė.
Ieškojau toliau. Daugiau nuotraukų. Daugiau žymų. Atostogų įrašas iš Tulumo. Ivi su baltu bikinio, Lukas už jos – rankos apsivijusios liemenį.
Jie nebuvo svetimi. Jie turėjo praeitį.
Tuoj pat jai paskambinau.
– Kodėl man nepasakei, kad su juo susitikinėjai? – paklausiau tiesiai.
Ji atsiduso.
– Talija. Tai nebuvo rimta. Kelis kartus susitikom. Tai buvo prieš daug metų.
– Keli kartai? Jūs kartu atostogavot!
– Tai buvo tiesiog… linksmybės. Nemaniau, kad tai svarbu.
– Tai svarbu, jei supiršinėji mane su vaikinu, su kuriuo miegojai, ir meluoji apie tai!
Ji puolė gintis.
– Kodėl elgiesi, lyg būčiau tave išdavusi? Maniau, kad jis tau patinka. Tau jis patinka.
Padėjau ragelį, kad nepasakyčiau kažko, dėl ko vėliau gailėčiausi.
Bet tuo viskas nesibaigė.
Lukas paskambino kitą dieną. Paklausiau tiesiai:
– Kiek laiko jūs su Ivi buvote kartu?
Jis nutilo.
Tada pasakė:
– Buvome kartu su pertraukomis beveik metus. Ji nenorėjo viešumo. Galvojau, kad tau viską papasakojo.
– Ji nepapasakojo.
– Ir dabar aš atsidūriau vidury to, ko visai nenorėjau.
– Aš irgi.
Tą vakarą likau viena su viskuo.
Ivi ne tik supiršo mane su buvusiu vaikinu – ji pamelavo. Stebėjo, kaip džiaugiuosi. Leido man įsimylėti žmogų, kurį pati buvo pažinojusi pernelyg artimai.
Pavertė mane antrine istorija savo senoje meilėje ir pavadino tai „paslauga“.
Nutraukiau ryšius su abiem.
Be dramatiško atsisveikinimo, be ilgų žinučių.
Tiesiog tyla.
Žmonės sako, kad išdavystė – kai kažkas dūria tau į nugarą.
Bet pati blogiausia? Kai jie šypsosi, paduoda tau peilį ir stebi, kaip pati jį į save susmeigi.
Kokia pamoka?
Moterys nėra „išprotėjusios“, kai nori tiesos.
Emocinė atvirybė – ne pasirinkimas draugystėje, o būtinybė.
O „tai nieko nereiškė“ – niekada nėra pateisinimas, kai kalbame apie žmogų, su kuriuo miegojai.
Aš verta daugiau nei paslapčių, pridengtų geromis intencijomis.
Mes visos esame.
