Kai sužinojo priežastį, pravirko.
Reičel viena augino du vaikus – 9 metų Miją ir 3 metų Džimą.
Kad galėtų juos išlaikyti, ji dirbo du darbus: darbo dienomis padavėja restorane, o savaitgaliais – valytoja pas seną verslininką poną Dankaną.
Kai nebūdavo namuose, Reičel palikdavo vaikus savo kaimynei Loren.
Nors Loren nebuvo pati geriausia auklė, nes nuolat lindėdavo telefone ir sekdavo savo vyro buvimo vietą, ji gyveno kaimynystėje ir buvo gera draugė, todėl Reičel ja pasitikėjo.
Tačiau Mijai nepatiko būti Loren bute.
Ji norėjo, kad šalia būtų Reičel!
„Mama!“ – vieną dieną pasakė Mija.
„Aš noriu leisti laiką su tavimi, kaip mano draugai leidžia su savo tėvais!“
Reičel nusišypsojo.
„Brangioji, mama turi sunkiai dirbti dėl mūsų šeimos, kad mums nieko netrūktų.
Ji tai daro dėl tavęs ir Džimo.
Pažadu, kad rasiu daugiau laiko ir tau.“
Bet Mijos toks atsakymas netenkino.
Ji labai pasiilgo Reičel ir troško su ja praleisti daugiau laiko.
Sekmadienio rytą Reičel anksti nuvedė Miją ir Džimą pas Loren.
Ji pasakė, kad dar turi reikalų prieš eidama į pono Dankano namus.
Tada Mijai kilo idėja.
Ji pasakė Loren, kad eina pas draugę…
bet iš tikrųjų planavo nueiti pas poną Dankaną.
Adresą ji žinojo iš Reičel užrašų knygelės, kurią ši buvo palikusi tam atvejui, jei prireiktų susisiekti, kol jos nėra.
Atvykusi Mija pasibeldė į pono Dankano duris.
Turtingas vyras nustebo, kai pamatė mažą mergaitę savo tarpduryje.
„Taip? Kuo galiu padėti?“ – maloniai paklausė jis.
Mija nusišypsojo.
„Aš jūsų valytojos dukra.
Ji sakė, kad vėluos į darbą ir paprašė manęs ateiti jus perspėti.
Ar galiu palaukti čia, kol ji ateis?“
„O, žinoma!“ – atsakė ponas Dankanas ir įsileido mergaitę.
Netrukus ponui Dankanui teko išvykti, nes sulaukė skubaus skambučio iš biuro.
„Turiu susitikimą, tad atleisk.
Užrakinsiu, bet tu gali likti ir palaukti savo mamos.
Ji turi atsarginį raktą,“ – paaiškino jis, o Mija su šypsena linktelėjo.
Praėjus maždaug pusvalandžiui po to, kai ponas Dankanas išėjo, Reičel atvyko į jo namus.
Ji atrakino duris ir nustebusi pamatė, kad grindys blizga lyg ką tik iššveistos.
Pakabino paltą prieškambaryje ir nustebusi įėjo vidun.
„Kas nors čia tvarkėsi?“ – pagalvojo, eidama į svetainę.
Ten ji pamatė Miją, šveičiančią grindis.
„Brangute!“ – sušuko Reičel ir pribėgo prie jos.
„Ką tu čia darai? Tau to daryti nereikia!“
„Mamyt!“ – šyptelėjo Mija.
„Žiūrėk, aš išvaliau grindis, kad tau nereikėtų taip ilgai dirbti.
Dabar galėsi daugiau laiko praleisti su manimi!“
Reičel negalėjo sulaikyti ašarų.
„O, mažute!“ – sušuko ji, apkabindama dukrą.
„Labai atsiprašau.
Tau tikrai nereikėjo to daryti…“
„Aš nenoriu, kad tu daug uždirbtum mums, mamyte,“ – tarė Mija, apkabindama ją atgal.
„Aš tik noriu, kad būtum su manimi ir leistum su manim laiką.“
Reičel pasijuto siaubingai.
Ji žinojo, kad turi sunkiai dirbti, kad išlaikytų šeimą.
Tačiau tą vakarą ji nusprendė, kad vis tiek ras laiko Mijai ir Džimui, kad ir kokia pavargusi būtų.
Dėl jų ji buvo pasiryžusi viskam.
Laimei, tą vakarą ponas Dankanas peržiūrėjo apsaugos kamerų įrašus ir pamatė, ką padarė Mija.
Jis pagailo motinos ir dukters, ir jis nusprendė joms padėti.
Kitą savaitgalį, kai Reičel atėjo į jo namus, ponas Dankanas pasakė, kad penkis kartus padidina jos atlyginimą.
Reičel pravirko.
„Ačiū… ačiū jums, pone Dankanai.
Nežinau, kuo to nusipelniau…“ – dėkingai ištarė ji.
„Tai tavo atlygis už tai, kad taip atsidavusiai rūpiniesi savo vaikais,“ – su šypsena pasakė ponas Dankanas.
„Tikiuosi, kad tai padės tavo šeimai.“
Dėl pono Dankano dosnumo Reičel nebereikėjo imtis kelių darbų, kad išlaikytų Miją ir Džimą.
Be to, ji dabar turėjo daug daugiau laiko būti su jais.
Ką galime pasimokyti iš šios istorijos?
Niekada nedvejokime padėti kitam, jei turime tam galimybių.
Ponas Dankanas buvo dosnus verslininkas, kuris penkis kartus padidino Reičel atlyginimą, kad ši neprivalėtų per daug dirbti ir galėtų daugiau laiko skirti vaikams.
Nors suprantama, kad sunkiai dirbame dėl savo vaikų, turime pasirūpinti, kad tuo pačiu jų neapleistume.
Mija labai pasiilgo Reičel ir būtų padariusi viską, kad tik galėtų praleisti laiką su ja.
Mažoji net nuėjo viena į pono Dankano namus ir pati iššveitė grindis.
Pasidalykite šia istorija su šeima ir draugais.
Galbūt ji praskaidrins jų dieną ir įkvėps.
