Moteris pagimdė kalėjimo ligoninės palatoje: akušerė priejo ją apžiūrėti, tada sušuko iš siaubo.
Tą rytą kalėjimo ligoninės palata prasidėjo tyliau nei įprastai.
Koridoriuje nebeskambėjo durų trenksmai, nebebuvo pažįstamų šūksnių.
Viskas buvo per daug ramu – o tai savaime kelia nerimą.
„Kas šiandien sąraše?“ – paklausė budinti slaugytoja, išdėliodama ant stalo susigrūstus kalinių korteles.
Akušerė – vyresnė moteris su pavargusiomis akimis, ilgai įpratusi prie sunkiai sprendžiamų atvejų – vos pakėlė galvą.
Per daugelį metų kolonijoje ji daug ką matė: sulaužytas motinas, moteris, gimdančias antrankiuose, tragedijas, apie kurias vėliau niekas nekalbėjo.
Bet kažkas šiandieną jai atrodė neaiškiai neramu.
„Kalinė #1462,“ – atsakė slaugytoja.
— Susitraukimai prasidės bet kurią minutę.
Ji prieš mėnesį buvo perkelta iš Rytų bloko.
Nėra šeimos, dokumentų, tuščia medicinos istorija.
Ji beveik nekalba.
— Nekalba? – akušerė pakėlė antakį. – Visiškai?
— Tik linkčioja monosilabiškai.
Nežiūrėdama niekam į akis.
Kaip užrakinta iš vidaus.
Sunkios durys girgždėjo.
Palatoje, labiau primenančioje kamerą, ant siauro metalinio gulto gulėjo nėščia moteris.
Ji laikė rankas ant didžiulio pilvo ir žiūrėjo į grindis.
Jos veidas buvo blyškus, plaukai išsišėrę.
Bet jos ramume buvo kažkas keisto: ne baimė ar skausmas, o tarsi pasidavimas.
Akušerė priėjo arčiau.
— Labas, – tyliai pasakė. – Būsiu su tavimi, kol gimtų kūdikis. Leisk man tave apžiūrėti.
Moteris šiek tiek linktelėjo.
Akušerė prisilenkė apžiūrėti nėščiąją ir staiga sušuko iš siaubo.
— Iškart kvieskite kunigą!
Ten, kur turėjo būti girdimas užtikrintai plakančio mažo širdies ritmas, buvo bauginanti tuštuma.
Gydytoja pakeitė kampą, spaudė stipriau, sulaikė kvėpavimą… bet nieko.
Ji išblykšo.
— Negirdžiu širdies plakimo, – sušnibždėjo.
Sargai pasikeitė žvilgsniais, pajutę, kaip į kambarį plūsta įtampa.
Susitraukimai prasidėjo staiga, nebuvo laiko ilgai svarstyti.
Akušerė sukando lūpas ir šaukė:
— Iškart kvieskite kunigą! Jei vaikas gimsta negyvas, tai turi vykti ne tyliai, o su malda.
Ant gulto gulėjusi moteris nė žodžio neištarė.
Ji tik sugniaužė lapą pirštais.
Ir staiga akušerė vėl išgirdo garsą.
Iš pradžių jis buvo tylus, tarsi tolimas šnabždesys, tada šiek tiek stipresnis.
Širdis… ji dar plakė.
Silpnai, pertraukiamai, bet ji plakė.
„Gyvas,“ – atsiduso ji.
„Jis gyvas…“
Prasidėjo kova už kiekvieną minutę.
Susitraukimai stiprėjo, moteris šaukė, sargai laikė ją už rankų ir pečių, o akušerė darė viską, ką galėjo, kad išgelbėtų tiek motiną, tiek vaiką.
Atrodė, kad laikas šioje kameroje sustojo.
Galiausiai, po skausmingų valandų, tylus čirpimas perskrodė orą.
Iš pradžių vos girdimas, paskui garsesnis, stipresnis.
Berniukas.
Silpnas, mažytis, su mėlyna oda, bet gyvas.
Jį greitai nunešė prie deguonies, trynė, kol kvėpavimas tapo giliau.
Ir tada garsus, desperatiškas naujagimio šauksmas užpildė kambarį.
Akušerė užmerkė akis, nusausindama prakaitą nuo kaktos.
— Ačiū, Viešpatie… Kalinė pirmą kartą pažvelgė į viršų ir nusišypsojo.
