Romanas Valenčiukas pirmą kartą per daugelį metų nežinojo, ką daryti. Visą gyvenimą jis problemas sprendė pinigais, įtaka ir valdžia. Jei kas nors atsisakydavo
Koridoriaus gale pasirodęs vyras nebuvo gydytojas ir neketino su Maksimu diskutuoti apie tai, kiek įtikinamai skamba jo paaiškinimas dėl to, kas įvyko.
Laikiau mažą raktelį tarp pirštų ir kažkodėl labiau bijojau įkišti jį į spyną nei kadaise bijojau atplėšti išieškotojų laiškus. Solomija sėdėjo priešais
Mano telefono ekrane jau buvo trisdešimt septyni praleisti Jurijaus skambučiai, tačiau pirmą kartą per dvidešimt mūsų santuokos metų aš neskubėjau atsiliepti.
Tą akimirką, kai pamačiau, kaip mano vyro ranka apsiveja mano geriausios draugės liemenį, kažkas manyje sudužo — o jo vietą užėmė kažkas šaltesnio.
Kirillas tai pasakė trečiadienio vakarą, kai Anastasija jau šildė sriubą. — Mama su Ksenija atvažiuos šiandien. Maždaug po trijų valandų, gal šiek tiek vėliau.
Mano žmona mirė, kai paprašė manęs surasti Aną – moterį, kuri prieš keturiasdešimt metų atmetė mano pasiūlymą tuoktis. Aš ištesėjau savo pažadą.
**1 skyrius: Lūžio anatomija** Tūkstančio krištolinių lempučių skleidžiama tvanki šiluma užgulė mano pečius tą akimirką, kai Sawyeris įžengė pro didžiules
— Patikėk manimi, tu vėl galėsi vaikščioti, — pasakė trejų metų Mija mergaitei, kurią geriausi miesto gydytojai jau beveik buvo įtikinę nustoti tikėtis.
Dvejus metus nebendravau su savo tėvais, nes kiekviename ginče jie palaikydavo mano sesers pusę, neatėjo į mano išleistuves ir pavadino mano vyrą „prastesniu pasirinkimu“.