Kai pagaliau buvau išrašyta iš ligoninės, jis pažvelgė į mane ir šaltai pasakė: „Buvau per daug užsiėmęs.“ Aš nesiginčijau. Tiesiog nusiėmiau vestuvinį
Kai Olga atidarė 418-osios palatos duris, pirmiausia pamačiau Mariną, išblyškusią po gimdymo, o tada du permatomus inkubatorius prie tolimosios sienos.
Nazaras neatsakė į Andrejaus išpuolį ir tik pasuko aplanką taip, kad pirmoji lentelė atsidurtų tiesiai priešais žmogų, kuris reikalavo paaiškinimų.
Vos išėjusi iš teismo rūmų, viena įlipau į lėktuvą, vis dar vilkėdama tamsiai mėlyną suknelę, apie kurią mano buvęs vyras kadaise sakė, kad su ja atrodau
Maja kelias sekundes žiūrėjo į mūsų susikibusias rankas, tarsi bandydama suprasti, ar žmogus iš praeities turi teisę dar kartą išgirsti jos tiesą.
Mama sėdėjo priešais mane prie virtuvės stalo ir negalėjo atitraukti akių nuo įgaliojimo, gulėjusio tarp dviejų puodelių seniai atšalusios arbatos.
Likus dviem dienoms iki mano vestuvių, netyčia nugirdau pokalbį, kuris pakeitė viską, ką maniau apie vyrą, už kurio ruošiausi tekėti. Buvo vėlu.
Mano tėvas niekada nebuvo žmogus, kuriam būtų lengva reikšti savo jausmus. Jis nesakydavo jausmingų kalbų ir nerašydavo ilgų, sentimentalių laiškų.
Kai automobilis išvažiavo iš Kyjivo, pirmą kartą per daugelį metų supratau, kad jokia apsauga negali apsaugoti žmogaus nuo jo paties praeities.
Trys duslūs smūgiai už knygų spintos nuskambėjo taip aiškiai, kad šešiametė Mia nustojo kvėpuoti, o aš pirmą kartą suabejojau savo paties namu.