Praėjus aštuoniolikai metų po skyrybų su Vincentu Morečiu, Klerė Benet atsidūrė Harvardo universiteto salėje, kur stebėjo savo sūnaus Nojaus triumfą.
Žodžiai pageltusiame popieriaus lape degino akis stipriau nei įkaitusios žarijos. Klūpėjau prieš atvirą plieninį seifą prietemoje skendinčioje svetainėje
Likus septynioms dienoms iki numatomos mirties, Amelija Karter išsiuntė žinutę nežinomu numeriu, tikėdamasi tik trumpo visiškai svetimo žmogaus atsakymo.
Mano sūnus nepakvietė manęs į savo vestuves, o paskui pareikalavo 150 000 dolerių šventei. Jis nė neįsivaizdavo, kad viešbutis priklauso man.
Žiūrėjau į įmonės registracijos kortelę ir niekaip negalėjau susieti Kiros Beniuk vardo su moterimi, kuri daugelį metų pasirašinėjo mano pavarde.
Didžiulėje aktų salėje vis dar griaudėjo plojimai, aidėdami nuo poliruotų bronzinių plokščių ir aukštų skliautuotų lubų. Šimtai kariūnų, jų šeimos, dėstytojai
Šalta nešiojamojo kompiuterio su titano korpusu ekrano šviesa atsispindėjo Elenos akyse, išdegindama senojo skausmo likučius ir paversdama jį vientisu
Jis stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo į Rosandą. Uniforma ant jo gulėjo taip, tarsi jis nebūtų jos nusivilkęs dešimt metų. Jo veidas buvo akmeninis, tik žandikaulių
Pasimatymų kambaryje įsivyravo spengianti tyla. Prie metalinių durų stovėję sargybiniai susižvalgė aiškiai sutrikę. Nė vienas jų negalėjo suprasti žodžių
Pokylių salės durys atsivėrė taip, tarsi jas būtų pastūmusi pati tyla. Muzika nutrūko vidury natos. Smuikininkas sustingo pakėlęs stryką.