Ištekėk už manęs, pagimdyk man sūnų, ir tavo šeima daugiau niekada neturės pinigų problemų“, — pasakė turtingas žemvaldys. „Man liko gyventi tik vieneri metai.
**„Prirašyk mano sūnų, mergaite, arba gyvensi už savo pačios buto durų.“** Raktai su žvangesiu trenkėsi į grindis. Vladimiras juos sviedė taip, kad ant
Skambutis pasigirdo tada, kai aš bandžiau prisukti nuo virtuvinės spintelės nukritusias dureles. Varžtas neėjo, atsuktuvas slydo, nuotaika buvo šlykšti.
Per močiutės laidotuves pastebėjau, kaip mama tyliai įdėjo į karstą mažą, paslaptingą paketėlį. Vėliau, smalsumo vedina, jį pasiėmiau — nė neįsivaizduodama
Vyro balsas griaudėjo kažkur prie pat ausies, lyg kalvio kūjis. Aš sunkiai praplėšiau akis. Vokai buvo sunkūs, karšti, tarsi pripilti švino.
— Tavo mama vėl prašo pinigų? — Andrejus net nepakėlė akių nuo telefono. — Gana ją išlaikyti. Tegul pati tvarkosi. Aš sustingau su telefonu rankoje.
„Tu pagulėk, o aš pas mamą“: vyras išvažiavo, kai aš susirgau, bet jo raktas prie durų jau nebetiko.
— Trisdešimt devyni ir du, — pasakiau į tuštumą. Balsas nuskambėjo dusliai, lyg iš po storos vatinės antklodės. Vitalijus stovėjo miegamojo durų angoje.
Inga Petrovna maišė barščius taip, tarsi virtų ne daržovių sriubą vištienos sultinyje, o stebuklingą eliksyrą sėkmei prisivilioti. Virtuvėje tvyrojo ta
— Gana, išeinam! — atsakė vyras, paėmęs mane už rankos. — Tu tikra, kad pilka spalva — šventiška? — paklausė Olegas, taisydamasis marškinių apykaklę.
— Ir savo vaikėzą pasiimk! — Manai, aš nesužinosiu? — Manai, prakišai savo svetimą į padorią šeimą? Jana stovėjo įsikibusi į durų staktą.