Mano draugės sakė, kad esu pamišusi, kai vėl pradėjau atkreipti dėmesį į vyrus.
Man 54 metai, mano vyras mane paliko.
Tiesiog norėjau vėl pasijusti moterimi – gražia, geidžiama, svarbia.
Ir būtent tada mano gyvenime pasirodė Viktoras.
Gyvenome kaimynystėje, kartais susitikdavome parke.
Pokalbiai vis ilgėjo, žvilgsniai darėsi vis šiltesni.
Galiausiai jis pakvietė mane į pasimatymą.
Nusprendžiau: tegul pasimatymas vyksta namuose.
Visą dieną ruošiau rafinuotą patiekalą, uždegiau žvakes, pasirinkau gražiausią savo suknelę.
Lygiai septintą pasigirdo durų skambutis.
Atidariau… ir sustingau.
Tokio dalyko visai nesitikėjau.
Tęsinys – žemiau 👇👇
Man 54 metai ir esu pasitikinti savimi, patyrusi moteris.
Buvau ištekėjusi 26 metus, bet vieną dieną supratau: nusipelnau daugiau.
Nesileidau į avantiūrą, neveikiau skubotai.
Palaukiau, kol sūnus įstos į universitetą ir išvyks, tada susidėjau daiktus ir išėjau.
Turėjau mažą butą, paveldėtą iš mamos.
Anksčiau su vyru planavome jį atiduoti sūnui, bet dabar nusprendžiau, kad tegul pats užsidirba būstui.
O aš pagaliau gyvensiu taip, kaip noriu.
Iš pradžių buvo neįprasta.
Vyras bandė mane susigrąžinti, žadėjo, kad viskas bus kitaip, bet nenorėjau grįžti į narvą.
Pradėjau dairytis aplink, mokytis būti laisva ir mėgautis tuo.
Mano draugės sakė, kad esu pamišusi, kai vėl pradėjau atkreipti dėmesį į vyrus.
Bet aš tiesiog norėjau pasijusti moterimi – gražia, geidžiama, svarbia.
Praėjo keleri metai ir aš susipažinau su Viktoru.
Gyvenome kaimynystėje, kartais susitikdavome parke.
Pokalbiai darėsi vis ilgesni, žvilgsniai – vis šiltesni.
Galiausiai jis pakvietė mane į pasimatymą.
Nusprendžiau: tebūnie pasimatymas namuose.
Norėjau jį sužavėti savo kulinariniais gebėjimais.
Paruošiau rafinuotą patiekalą, uždegiau žvakes, pasirinkau gražiausią suknelę.
Buvau susijaudinusi, bet kupina lūkesčių dėl įdomaus vakaro.
Lygiai septintą nuskambėjo skambutis.
Atidariau… ir sustingau.
Viktoras stovėjo prie slenksčio.
Be gėlių.
Be saldainių.
Net be menkiausio dėmesio ženklo.
– Ką, atėjai tuščiomis rankomis? – paklausiau jo sutrikusi.
– Na ir kas? Juk mes nebe vaikai, – atsakė jis kiek nustebęs.
– Būtent todėl, – šaltai nusišypsojau. – Sudie.
Uždariau duris tiesiai prieš jo nosį.
Apėmė mane pyktis.
Kaip gali suaugęs vyras taip elgtis? Bet per metus išmokau vienos svarbios tiesos: turi vertinti save.
Jei vyras nuo pat pradžių nemato tavyje moters, o tik patogią pašnekovę ar virėją virtuvėje – geriau te nebūna jokio „toliau“.
Paskui Viktoras, įsižeidęs ir pažemintas, paskleidė po visą rajoną gandus, kad esu išdidi ir liksiu viena iki gyvenimo pabaigos.
Tebūnie! Geriau viena, nei su tuo, kuris nemoka vertinti.
Galbūt vieną dieną sutiksiu tikrą vyrą.
O gal tokių jau nebeliko?
Kaip manote, ar pasielgiau teisingai?
