Cinamonų ir vanilės kvapas užpildo virtuvę.
Aš dar kartą patikrinu sūrio pyrago receptą, nors jau seniai jį moku atmintinai.
Mano rankos šiek tiek dreba, kai imu pyragą iš orkaitės.
Prašau, tegul šį kartą jis bus tobulas.
„Andrejau, ar tu užmigai ten viduje?“ – iš svetainės pasigirsta mano vyro balsas.
„Svečiams laukiant deserto!“
Greitai supjaustau sūrio pyragą ir kruopščiai jį papuošiu šviežiomis avietėmis.
Kiekvienas judesys tikslus – nenoriu padaryti klaidos.
Jo žodžiai iš paskutinio šeimos vakarienės dar skamba mano galvoje:
„Tokie nepatiklūs, kaip visada.
Tu net negali teisingai nupjauti paprasto pyrago.“
Giliai įkvepiu ir nešiu padėklą į svetainę.
Ten susirinko Andrejaus šeima – jo tėvai, sesuo ir jos vyras.
Jie plepa ir juokiasi.
Mano anyta žiūri į mane įprastu skeptišku žvilgsniu.
„Štai mūsų meistrė-kepėja!“ – sako Andrejus su pajuokiančiu šypsniu.
„Tikėkimės, kad šį kartą nebus jokių siurprizų.“
Aš dedu lėkštes ant stalo ir laikau žvilgsnį žemyn.
Andrejus pirmas ragauja, ir aš sulaikau kvėpavimą.
„Hmm…“
Jis dramatiškai susiraukia.
„Ar tu tikrai manai, kad tai valgoma?
Sūrio pyragas neturėtų būti toks sausas!“
„Atsiprašau, aš—“ pradedu aiškinti, bet jis mane pertraukia.
„Kiek sunku įsiminti paprastą receptą?
Aš tau nuolat kartoju – 160 laipsnių, ne daugiau!
Bet koks kvailys galėtų tai padaryti, bet tu…“
Jo mama atsidūsta.
„Andrejaus, nebūk toks griežtas.
Ji pasistengė.“
„Tai ir yra problema – ji pasistengė“, – sako jis ir stumia savo lėkštę.
„Gal reikėjo ištekėti už žmogaus, kuris iš tikrųjų moka gaminti.“
Po kambarius pereina nervingas juokas.
Aš stovi ir įsikabinu į padėklą.
Kažkas manyje keičiasi – tyliai, bet ryžtingai.
„Aš atnešiu kavos“, – murmėjau ir einu į virtuvę.
Kai dedu puodelius ant padėklo, mano rankos šiek tiek dreba.
Mintis skamba mano galvoje:
Kiek dar?
Kiek dar galiu ištverti?
Tą naktį stoviu prieš veidrodį ir žiūriu į savo atvaizdą.
Mano veidas blyškus, pečiai nusvyrę.
Kur dingo ta mergina, kuri svajojo apie meilę ir laimę?
Iš svetainės girdžiu, kaip Andrejus kalbasi telefonu:
„Taip, įsivaizduok – ji vėl sugadino desertą.
Aš nežinau, ką su ja daryti…
Aš galėčiau taip pat kalbėti su siena.“
Aš žiūriu į veidrodį, ir staiga man kažkas tampa aišku.
Sprendimas formuojasi mano galvoje – sprendimas, kurio jau seniai buvo laikas priimti.
Užtenka.
Laikas pokyčiams.
Kitą rytą, kai Andrejus išvyksta į darbą, aš susidedu savo lagaminą.
Kruopščiai, metodingai.
Parašau trumpą užrašą ir palieku jį ant virtuvės stalviršio.
Tada imu savo pasą ir einu pro duris.
Aš neapsidairau.
Po valandų sėdžiu kavinėje oro uoste ir geriu kavą.
Vieno bilieto bilietas guli šalia manęs.
Mano telefonas suvirpa – žinutės iš Andrejaus, jo sesers, jo mamos.
Aš neatsakau.
Kai nusileidžiu Barselonoje, jaučiuosi lengvesnė nei per pastaruosius metus.
Mėnesiai praeina, ir aš pradedu naują gyvenimą.
Lankau kepimo kursus, mokausi ispanų kalbos ir susirandu naujų draugų.
Vieną dieną nuomuoju mažą parduotuvę ir pradedu pardavinėti savo kepinius.
Vieną rytą, kai imu iš orkaitės tobulą sūrio pyragą, mano telefonas suvirpa.
Gauta žinutė iš leidyklos:
„Miela Marija, mus domina jūsų istorija.
Pasikalbėkime apie publikavimą.“
Aš šypsausi.
Kas būtų pagalvojęs, kad mano kovos gali virsti knyga, kuri įkvėps kitus?
Tą vakarą sėdžiu ant savo balkono ir žiūriu į saulėlydį virš jūros.
Oro kvapas – druska ir laisvė.
Mano telefonas vėl suvirpa – žinutė iš Andrejaus:
„Aš vis dar tave myliu…
Prašau grįžk.“
Aš neatsakau.
Užtat užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau.
Pirmą kartą per daugelį metų esu tikrai laisva.
Ir žinot, ką?
Aš ir toliau kepu sūrio pyragus.
Bet dabar – tik sau.
