Mano vardas Olivia Mitchell, ir aš maniau, kad žinau viską apie savo santuoką.
Aš ir mano vyras Jasonas buvome kartu penkerius metus, iš jų tris – susituokę.
Mes turėjome rutiną, žinoma, tačiau ji buvo patogi.
Jis turėjo savo hobius, aš – savo, ir mes mėgavomės praleisti laiką kartu, ypač savaitgaliais.
Mes neturėjome poreikio dideliems gestams ar nuolatiniam susijaudinimui – tik mažoms akimirkoms.
Arba taip aš galvojau.
Vieną penktadienio vakarą nusprendžiau padaryti kažką ypatingo Jasonui.
Norėjau nustebinti jį savaitgalio kelione.
Mes jau seniai neturėjome progos pabėgti nuo kasdienio gyvenimo, ir maniau, kad savaitgalis kalnuose – toli nuo darbo, telefonų ir visko kito – būtų puikus būdas vėl susijungti.
Įsivaizdavau, kaip mes vaikščiosime pėsčiomis, sėdėsime prie židinio ir praleisime kokybišką laiką kartu, tik mes du.
Aš visą savaitę planavau.
Užsisakiau kabiną kalnuose, vieną iš tų žavių, atokų vietą su karšto vandens kubilu ir įspūdingais vaizdais.
Net suorganizavau privačią virėją, kuris paruoštų mums ypatingą vakarienę vieną vakarą.
Buvau be galo susijaudinus.
Aš visada buvau tas žmogus, kuris mėgo planuoti siurprizus, ir šis atrodė kaip tobulas gestas.
Ketvirtadienio vakarą atsitiktinai užsiminiau apie idėją paimti savaitgalį laisvai, tiesiog norėdama pamatyti, kaip Jasonas reaguos.
Jis atrodė šiek tiek susikaupęs, naršydamas telefone, tačiau nusišypsojo ir pasakė: „Skamba gerai, brangioji. Bet aš jau turiu planų savaitgaliui.“
Jo žodžiai mane nustebino, ir jaučiau, kaip krinta mano skrandis.
Nesitikėjau, kad jis jau turės planų – ypač kai aš planavau jau kelias dienas.
„Planas?“ – paklausiau, stengdamasi skambėti atsitiktinai, nors mano širdis plakė greitai.
„Taip,“ – atsakė jis. „Aš išvažiuoju su keliais draugais į stovyklavimą. Mes jau seniai tai planavome.“
Šaltas nusivylimo banga mane užliejo.
Buvau šokiruota.
Galvojau, kad mes visada davėme pirmenybę vienas kitam, ypač kai kalbama apie laiką kartu.
Mes retai turėjome savaitgalių sau dėl darbo, tad kai aš skyriau laiką, kad suplanuočiau kažką ypatingo, tikėjausi, kad jis bus taip pat susijaudinęs.
Bet vietoj to jis jau buvo įsipareigojęs kelionei, net man nesakęs apie tai.
„Oh,“ – pasakiau, stengdamasi nuslėpti savo nusivylimą.
„Aš apie tai nežinojau.“
Jasonas padėjo telefoną ir pažiūrėjo į mane, jo veidas suminkštėjo.
„Nenorėjau tau pasakyti, nes žinojau, kad tu būsi nusiminusi. Maniau, kad būtų maloni staigmena, jei aš pabėgčiau kelioms dienoms su draugais. Jau seniai taip nebuvo.“
„Suprantu,“ – pasakiau, mano balsas buvo įtemptas.
„Bet būtų buvę gerai žinoti. Iš tikrųjų planavau staigmeną mums. Savaitgalį tik mums dviem. Viskas jau buvo užsakyta.“
Jis padarė pauzę, ir aš mačiau, kaip ant jo veido atsirado kaltės žiburiai.
„Olivia, atsiprašau. Nesiekiau tavęs įskaudinti.“
Aš nesitikėjau ką pasakyti.
Aš tiek daug pagalvojau ir įdėjau pastangų, kad savaitgalis būtų tobulas, ir viską sugadino, nes jis jau turėjo planų.
Tai nebuvo tik apie kelionę – tai buvo apie jausmą, kad buvau ignoruojama, tarsi mano pastangos ir ketinimai neturėtų reikšmės.
Per kitus kelis valandas turėjome sunkų pokalbį.
Jasonas nuolat atsiprašinėjo, tačiau žala buvo padaryta.
Aš jaučiau skausmą, kurio negalėjau ištraukti.
Anksčiau, kai abu planuodavome ypatingus savaitgalius ar keliones, mes atvirai apie tai kalbėjomės.
Šį kartą atrodė, kad jis mane uždarė, ir negalėjau suprasti, kodėl jis manęs neinformavo apie savo planus anksčiau.
„Aš tiesiog nesuprantu, kodėl tu manęs neinformavai anksčiau,“ – pasakiau, mano balsas drebėjo.
„Aš planavau tai savaitę. Kodėl tu padarei planus, nesiklausydamas manęs pirmiausia?“
Jasonas žiūrėjo į mane, jo veidas buvo kupinas apgailestavimo ir sumišimo.
„Niekada nesitikėjau, kad tu taip jausiesi. Maniau, kad tau bus gerai. Nenorėjau tavęs nuvilti sakydamas ne tavo idėjai.“
Tiesa buvo ta, kad man nebuvo svarbu tiek pati kelionė, kiek jausmas būti įtraukta, būti dalimi jo sprendimų.
Tai nebuvo tik apie savaitgalio kelionę – tai buvo apie tai, kad buvau palikta už kažko svarbaus.
„Aš nesupyko dėl stovyklavimo kelionės, Jasonai,“ – pasakiau, giliai įkvėpdama.
„Aš nusivyliau, kad tu nepagalvojai įtraukti manęs. Tu mano vyras. Mes turėtume priimti tokius sprendimus kartu.“
Jis lėtai linktelėjo, jo akys suminkštėjo.
„Dabar suprantu, Olivia. Turėjau tau pasakyti. Nežinojau, kaip tai tave paveiks.“
Mes praleidome likusią vakarą kalbėdami apie savo jausmus.
Jasonas pripažino, kad jis buvo šiek tiek priblokštas dėl darbo ir laukė poilsio su draugais.
Jis nesuprato, kaip svarbus buvo savaitgalis su manimi, kol nebuvo per vėlu.
Nors tai neištrynė nusivylimo, kurį jaučiau, tai buvo žingsnis link supratimo, kodėl jis priėmė tokį sprendimą.
Kitą dieną nusprendžiau, kad neleisiu šiai situacijai sugadinti savaitgalio.
Aš nevyksiu į kelionę su juo, bet nusprendžiau padaryti kažką sau.
Praleidau dieną SPA, skaičiau knygą, kurią norėjau perskaityti, ir rūpinausi savimi.
Tai nebuvo romantiškas savaitgalis, kokį įsivaizdavau, bet tai buvo būtent tai, ko man reikėjo.
Kai Jasonas grįžo iš savo stovyklavimo kelionės, jis vėl atsiprašė, ir šį kartą tai jautėsi kitaip.
Tai nebuvo tik atsiprašymas – tai buvo pažadas būti labiau atidžiam ateityje.
Mes kalbėjomės apie tai, kaip svarbu abiem buvo atvirai bendrauti apie savo planus, kad ateityje išvengtume tokių situacijų.
Galų gale mes išmokome svarbią pamoką: net mažiausios aplaidumo akimirkos gali paveikti santykius.
Komunikacija yra svarbiausia, ir nesvarbu, kokie dideli ar maži būtų planai, būtina įtraukti vienas kitą į sprendimų priėmimą.
Nors savaitgalio kelionė nesiklostė pagal planą, ji mus priartino ir priminė apie tarpusavio pagarbą bei supratimą mūsų santuokoje.
