— Tai štai dėl šios skylės tu dirbai? — Šie žodžiai aidėjo Jenjos galvoje visą kelią.
— Ko tu tikėjaisi, Jenja? Laimingo gyvenimo?
Na, sveikinu – tu jį gavai!
Būtent to tu ir nusipelnei!
Ji paleido sunkius maišus ir atsisėdo ant seno kelmo.
Viskas juk prasidėjo taip gerai…
O gal ji tik pati save apgaudinėjo?
Dvidešimt metų santuokos su Miša baigėsi vieną vienintelį rytą, kai po naktinės pamainos grįžo namo ir rado savo vyrą ne vieną – o savo daiktus gražiai sudėtus prie durų.
— Miša, kas čia vyksta?
Jenya buvo tokia šokiruota, kad net nepuolė prie jaunos moters, kuri su lengvu chalatu vaikštinėjo po jos butą.
— Tai reiškia, mano brangioji, kad aš nebenoriu slėptis.
Noriu būti su moterimi, kurią myliu, o ne su tavimi.
— Miša, ką tu kalbi?
Mes jau dvidešimt metų kartu!
— Būtent.
Dvidešimt metų kančios.
Tu puikiai žinai, kad tarp mūsų niekada nebuvo tikros meilės.
Ir apskritai, tu mane privertei tuoktis!
— Ką?
Ką tu čia šneki?
Aš maniau, kad tu esi kitoks…
Bet tu tiesiog eilinis!
Jenya norėjo pasakyti, kad pradžioje visi atrodo tobuli, bet vėliau…
Tačiau Miša jos neišklausė.
— Gana!
Man nereikia tavo paaiškinimų.
Susirink daiktus ir išeik.
Skyrybų dokumentus jau pateikiau.
— Bet kur man eiti? — sutrikusi paklausė Jenya.
Jos vyras nusijuokė, o jo naujoji meilužė, prisiglaudusi prie jo peties, nusijuokė kartu.
— Štai, imk raktus.
Būtent ši vieta tau skirta.
Daugiau tu nenusipelnei.
— Miša, bet…
Jis neleido jai pabaigti, išstūmė ją pro duris kaip benamę katę ir užrakino spyną.
Jenya išgirdo spragtelėjimą ir nubėgo laiptais žemyn.
Kaip jai buvo gėda!
Jos galvoje aidėjo kaimynės žodžiai: „Ji dar apsiverks dėl Michailo.“
Ir kaip ji jį tada gynė!
Visiems įrodinėjo, kad turi tobulą vyrą.
Pati sukūrė Mišos kultą savo namuose.
Ji manė, kad taip ir turi būti – taip, kaip romanuose, kuriuos ji taip mėgo skaityti.
Jos mama vis priekaištaudavo:
— Jenja, tu skaitai tik nesąmones ir sapnuoji neįmanomus dalykus!
Gyvenime nėra princų ant balto žirgo – juos jau išsidalino darželyje.
Geriau eik vištų pašerti ir kiaules išvalyti.
Jenya raukėsi ir laukė, kada galės išvažiuoti iš kaimo į miestą, kur, tikėjosi, tikrai ras laimę.
Mieste jai nebereikėjo skalbti rankomis, nešioti vandens ar tampyti malkų.
Taip ir buvo.
Tačiau tai jai kainavo nemažai nervų ir ašarų, kai Stepanas sužinojo apie jos planus.
Bet Jenya tada griežtai atsakė:
— Aš nenoriu gyventi kaip jūs.
Nenoriu – ir taškas!
— Tai mes blogai gyvenam, taip?
Ir Stepka tau netinka?
— Na, mano gyvenimo svajonė tikrai nebuvo ištekėti už traktoriaus vairuotojo!
— Žinai ką, Jenja?
Kartais man atrodo, kad ligoninėje buvo supainioti kūdikiai.
Tėtis ir aš negalime turėti tokios dukros kaip tu!
Jenya šniurkštelėjo:
— Ir aš nelabai liūdėsiu, jei nustosite mane vadinti savo dukra.
Kokia čia garbė – karvėms uodegas sukioti!
Ji išvyko.
Matė ašarotas mamos akis, bet vis tiek išvažiavo.
Autobusų stotyje ją pasivijo Stepanas.
— Jenja, tu tikrai išvažiuoji?
Stepka buvo geras ir jai patiko, bet ji nematė ateities su juo.
Jie būtų likę gyventi kaime.
— Ir tebūnie amžinai, Jenja!
Ką tu čia kalbi?
Na gerai, aš – bet tavo tėvai?!
Ir mano tėvams taip pat nereikia tokios dukros kaip tu!
Autobusas sustojo.
Jenya įlipo, atsisuko ir šūktelėjo su neviltimi:
— Nuvežkit mergaitę toli nuo čia…
Ir atsisėdo.
Liūdesys greitai praėjo, nes ji puikiai žinojo – važiuoja į savo laimę!
Michailą ji sutiko fabrike, kuriame iškart pradėjo dirbti.
Jis buvo jos skyriaus meistras.
Turėjo stengtis, bet po keturių mėnesių jie susituokė.
Nuo to momento Jenya pradėjo kurti gyvenimą, apie kurį svajojo.
Ji remontavo, ieškojo šiuolaikiško praustuvo, dažniausiai dirbo naktimis.
Vyras kelis kartus užsiminė, kad būtų gerai, jei ji įgytų išsilavinimą, kad išeitų iš paprasto darbininkiško gyvenimo.
Bet Jenya neturėjo tam laiko – greitai Miša tapo jos idealu.
Jam, regis, tai patiko:
Jam patiko puošnūs kostiumai, skanūs pusryčiai, tobula švara.
O Jenya atsidusdavo savo bendradarbėms:
— Uuu!
Namo ji negrįžo.
Iš pradžių nenorėjo, paskui gėdijosi, kad taip ilgai nesirodė.
O vėliau prabėgo tiek metų…
Kaip ji galėtų ten pasirodyti?
Ir kas žino, ar visi dar gyvi…
Šenja atsistojo.
Pasak autobuso vairuotojo, ji dar turėjo eiti bent valandą.
Nesvarbu, kai pasieks vietą – atsiguls.
Ir niekada daugiau nebeatsikels.
Viskas sugriuvo, viskas sunaikinta.
Galbūt to niekada ir nebuvo – gal visa tai tebuvo fantazija?
— Pagalbos!
Šenja sustojo.
Ji ėjo lauko keliuku, ir dar prieš minutę čia nebuvo nė gyvos dvasios.
Ji atsisuko – pasišiaušusi mergaitė bėgo jos link, vijosi ją berniukų gauja.
Paskui juos bėgo dvi moterys.
Visi rėkė.
Mergaitė buvo čigonė, o berniukai kartu su moterimis norėjo ją sumušti.
Šenja ištiesė nugarą ir pasiėmė lazdą.
— Stokit! Ką jūs čia darot?
Berniukai atsitraukė, bet moterys – ne.
— O tu kas tokia? Pasitrauk, mes duosim jai pamoką!
Tegul išmoksta nevogti!
— O ką ji iš jūsų pavogė?
— Iš manęs grietinės, o iš manęs – lašinių gabalėlį!
Gėdos neturinti padugnė!
Šenja pažvelgė į jas paniekinamai.
— Jūs vaikams maisto pagailėjot!
Ji išsitraukė piniginę, išėmė paskutinius banknotus – jai buvo nesvarbu, kad tai paskutiniai – ir metė juos ant žemės.
— Pasiimkite.
Neverta dėl tokios smulkmenos kovoti.
— O tu, čigone mergaite, būk atsargi!
Ir tu, mergaite, daugiau mūsų kaime nesirodyk!
— Ginti čigonę nuo padorių žmonių!
Pasišiaušusi mažoji mergaitė paleido Šenją tik tada, kai moterys dingo už krūmų.
— Ačiū!
— Tu visai nebijai, ar ne?
— Aš tiesiog pavargusi.
Jau ilgai vaikštau.
— Kodėl vagi, čigone mergaite?
Mergaitė gūžtelėjo pečiais:
— Na, tiesą sakant, mes visada vagiame.
Tai mūsų darbas.
Šenjai buvo sunku sulaikyti šypseną.
— Ir tu tai taip ramiai sakai?
Mergaitė išsitraukė lašinių ir duonos gabalėlį, tada iš kažkur ištraukė peilį.
Atsirado svogūnų laiškų, o, rodos, ir tas stiklainis su grietine.
— Na, alkanai?
Sėskis.
Pavalgysim.
Man čia netoli, o tau dar ilgas kelias.
Šenja nustebusi pakėlė antakius.
— Iš kur tu tai žinai?
— Aš viską žinau.
Pirma – aš čigonė.
Antra – esu iš būrėjų šeimos.
Šenja nusijuokė.
— Ai, baik tu!
Juk nėra jokių būrėjų, tai išgalvota, kad žmonėms pinigus išviliotų.
Lašinių gabalėliai su svogūnais atrodė labai gardūs.
„Na ir kas, kad pavogta“, pagalvojo ji, „šįryt dar nieko nevalgiau.“
— Gali man išpranašauti ateitį?
Bet aš nebeturiu pinigų.
Mergaitė rimtai pažvelgė į ją.
— Galiu.
Bet tu vis tiek nepatikėsi.
Ir aš pati sprendžiu, ar tavimi pasitikiu.
Duok man savo ranką.
Čigonė ilgai žiūrėjo į jos delną, o kai prabilo, jos balsas staiga pasikeitė.
— Nesigailėk to, kas įvyko.
Kas buvo – nepriklausė tau.
Tai buvo bausmė už tai, kad atmetei laimę, kuri tau buvo siųsta iš viršaus.
Dabar viskas sugrįš ten, kur padarei klaidą.
Šenja nustebusi sumirksėjo.
— Nieko nesuprantu.
Mergaitė pažvelgė į ją ir vėl įprastu balsu tarė:
— Ir nereikia.
Kai ateis laikas – suprasi pati.
Na, o dabar man metas – kol dar saulė nenusileido.
Ji skubiai surinko maisto likučius, paslėpė juos nematomose savo ilgo sijono kišenėse ir nubėgo keliu.
Šenja sumurmėjo:
— Keista.
Jos visos tokios keistos.
Namas, į kurį ji galiausiai atėjo, buvo tikra griūtis.
Tik dviejuose languose dar buvo stiklai, kiemas apaugęs žole.
Šenja suprato, kad čia anksčiau greičiausiai gyveno jos vyro giminaičiai.
Ką ji čia veiks?
Ar ji išvyko paskubomis, norėdama kam nors ką nors įrodyti?
O gal ji čia…
Ai, nesvarbu.
Pasiliks kelioms dienoms.
Arba bent jau dieną pailsės – ir tada grįš!
Ji sutvarkė šiukšles kambaryje su sveikais langais, paklojo lovą savo antklode ir atsigulė.
Vos tik atsigulusi, ėmė verkti.
„Na ką, dvidešimt metų nugyventa ir…“
Tik po kurio laiko išgirdo, kad kas nors kalba name.
— Ar čia dar kas gyvas?
Išsigandusi pašoko.
— Kas ten?
„Štai ir viskas“, pagalvojo ji.
Kas galėjo paklysti į tokį namą?
Ji lėtai atidarė duris.
— Kas čia?
Praplėčiais pečiais vyras, stovintis atsukęs nugarą, krūptelėjo.
— Oi, tu mane išgąsdinai!
— Keista, juk pats ieškojai gyvųjų.
— Taip, bet negalvojau, kad ką nors rasiu.
Atsiprašau.
Grįžtu iš medžioklės, mano automobilis sustojo tiesiai prie tavo namo.
Maniau, kad namas apleistas, galėsiu bent jau pernakvoti…
Šenja ištiesė nugarą.
— Iš kur tu čia, tokioje dykynėje?
Juk žinai, gyvenau mieste, turėjau vyrą…
Stepanai, kaip gera tave matyti!
Kas atsitiko?
Kodėl verki?
Šenja garsiai verkė ir negalėjo nusiraminti.
Stepanas atsisėdo šalia jos ir pasakė:
— Jei likimas mus vėl suvedė, tai aš niekur neisiu.
Papaskok man viską, mes pasikalbėsime.
Po valandos jie sėdėjo prie stalo.
Stepanas ištraukė butelį ir išpylė turinį į plastikinę taurę.
— Ateik, Šenja, užgėrėk!
Tada lengviau kalbėti.
Šenja kalbėjo be pertraukos, o Stepanas atidžiai klausėsi.
— Taigi, aš iššvaistiau dvidešimt savo gyvenimo metų dėl savo kvailumo.
— Nesakyčiau.
Svarbiausia, kad suvoki, jog pasukai neteisingu keliu.
— Šiandien man čigonė pasakė, kad nieko nesigailėčiau, kad grįžau ten, kur padariau klaidą.
Ir aš padariau tiek daug klaidų, kad jų net nepaskaičiuočiau!
Stepanas uždėjo savo ranką ant jos.
— Pradėk jas taisyti.
Kas nutiko?
Gavai antrą šansą – tokia laimė retai pasitaiko.
— Aš sužeidžiau savo tėvus.
— Taip, tai tiesa.
Bet esu tikras, kad jie tau atleis.
Šenja pažiūrėjo į jį išsigandusi.
— Ar jie dar gyvi?
Ar jiems gerai?
— Aišku!
Jie jau nebe tokie judrūs, bet laikosi.
Tavo mama augina vištas ir antis.
Šenja vėl pradėjo verkti.
— Dieve mano, kokia aš kvailė!
Gerai, eikime miegoti, o rytoj rytą važiuosime.
Grįšime ten, kur tu kažkada pabėgai.
Jie atsigulė kartu, nesitraukdami nuo drabužių – tiesiog buvo šilčiau ir ramiau.
Stepanas apsikabino ją, ir Šenja iškart užmigo.
Jos mama net neleido jai žodžio ištarti.
Šenja dar nebuvo atsiprašius, kai mama ją apkabino ir pradėjo verkti.
Šenja žinojo: ji mieliau mirs, nei vėl paliks savo tėvus.
Atrodė, kad kaimas pamiršo, jog ji kadaise pabėgo ir metų metus negrįžo.
Žmonės pasisveikino su ja ir sakė, kad ji atrodo jaunesnė ir gražesnė.
Po dviejų dienų jos siela pradėjo atsiverti.
Ji bandė padėti mamai dirbti, bet ši tik mostelėjo ranka:
— Pailsėk, po miesto!
Ir Šenja ilsėjosi.
Jos kambarys buvo toks pat kaip ir anksčiau: jokių dulkių, šviežios patalynės.
Mama, regis, reguliariai viską tvarkydavo.
Ji laukė…
Trečią dieną, dar prieš saulėtekį, kas nors pasibeldė į langą.
Šenja išsigandusi pašoko.
Langelyje pasirodė Stepano galva.
— Kodėl tokia išsigandusi?
Apsirenk, eikime žvejoti.
Aš tau atsinešiau meškerę.
Šenja tyliai nusijuokė.
Būtent taip, prieš daugiau nei dvidešimt metų, jis ją pažadino žvejoti.
Ar ji norėjo, ar ne, jam buvo vis tiek.
Ji išlipo pro langą ir prisiglaudė prie jo.
— Stepa, tu toks… nuostabus!
Jis rimtai ją pažiūrėjo.
— Anksčiau taip nemanai?
Šenja nusišypsojo.
— Anksčiau buvau kvaila, bet dabar esu protingesnė.
— Nori mane vesti?
Šenja rimtai atsakė.
— Jei tu manęs paklausi, galbūt.
Tada ji staiga nusijuokė.
— Jei tu mane pasivysi!
Ji nubėgo prie upės.
Jai buvo vis tiek, kad per tris dienas jai sueis 42 metai.
Dabar ji vėl buvo ta jauna mergina, kokia buvo tada.
Ir po metų ji jau laikė Egorką ant rankų…
