Kora tą Valentino dienos rytą pabudo su jauduliu, kokio nejautė jau daugelį metų.
Praėjusią vakarą ji praleido naršydama receptus, nupūtė dulkes nuo mėgstamiausios raudonos suknelės, kurią vilkėjo per jų pirmąsias metines, ir tobulino širdelės formos raudono aksomo sūrio pyragą, kol šis tapo nepriekaištingas.
Kai pro virtuvės langą ėmė skverbtis saulės šviesa, ji išdėliojo žvakes ant valgomojo stalo, pabėrė rožių žiedlapius nuo įėjimo iki kėdžių ir pastatė vyno butelį.
Stalo centre gulėjo nedidelė, tvarkingai suvyniota dovanų dėžutė – Koros slapta pažado apie būsimą kelionę išraiška, kurios ji nekantravo atskleisti.
Tuo metu Erikas sunkiai išsirideno iš lovos, jau pavargęs vien nuo minties apie dar vieną ilgą dieną gamykloje.
Jis pažvelgė į laikrodį, tada į susiglamžiusius banknotus ant naktinio staliuko ir priverstinai nusišypsojo trims miegantiems trynukams.
Pabučiavęs kiekvieną vaiką į kaktą, jis užsikabino nudėvėtą portfelį ir išėjo pro duris, mintyse skaičiuodamas valandas iki sugrįžimo.
Kai vakare Erikas grįžo namo, sustingo išvydęs priešais save vaizdą: žvakių šviesa, žiedlapių takelis, o Kora – spindinti raudona suknele.
Akimirkai jis prisiminė pirmuosius jų pažinties metus – kaip jos juokas apšviesdavo kiekvieną kambarį.
Tačiau pirmiausia jį užliejo nuovargis ir susierzinimas.
– Kas čia per cirkai, Kora? – burbtelėjo jis, įjungdamas visas šviesas.
– Mes vėl penkiolikos?
Jo žodžiai, aštrūs ir neapgalvoti, perskrodė šiltą orą.
Koros šypsena išblėso.
– Su Valentino diena, – tyliai tarė ji, mostelėjusi link stalo.
– Pagalvojau, galėtume pavakarieniauti tik mudu.
Ji pakvietė jį atsisėsti, tačiau Eriko pyktis išsiliejo.
Jis įsmeigė šakutę į makaronus, spjovė juos atgal į lėkštę ir sviedė dovanų dėžutę per kambarį.
– Aš dirbu iki nukritimo, o tu švaistai pinigus tokioms nesąmonėms?! – sugriaudėjo jis.
Jo balsas nuaidėjo per visą namą ir pasiekė vaikų kambarį, kur trynukai pabudo ir ėmė verkti.
Skaudžiai įžeista Koros pakilo nuraminti vaikų, tačiau netrukus pastebėjo, kad baigėsi sauskelnės – ji pamiršo jų nupirkti.
Suirzusi ji pagriebė rankinę, raktus ir trenkėsi pro duris, pažadėdama greitai grįžti su reikiamais daiktais.
Erikas, vis dar apimtas pykčio, grįžo pas verkiančius kūdikius, o ore vis dar skambėjo jo žodžiai: – Išmok būti tikra mama! – suburbėjo prieš krisdamas ant sofos.
Valanda praėjo įtemptoje tyloje.
Erikas vaikščiojo pirmyn atgal, bandė nuraminti vaikus, kol galiausiai pasiekė telefoną norėdamas paskambinti Korai – tačiau tada pasigirdo beldimas į duris.
Jis atidarė duris ir pamatė ant slenksčio stovintį policininką su rimta veido išraiška.
– Ponas Tompsonas? – paklausė pareigūnas.
Erikas linktelėjo, širdis ėmė daužytis.
– Atsiprašau, bet jūsų žmona pateko į mirtiną autoavariją, kai vyko čia. Turėsite važiuoti su manimi, kad ją atpažintumėte.
Pasaulis susitraukė iki menko šviesos taškelio, kai Erikas bandė suvokti pareigūno žodžius.
Morgue jis vos atpažino blyškų, tylų kūną, kuris kažkada buvo gyvybinga Kora.
Kaltė ir netikėjimas užliejo jį suvokus, kaip žiauriai jis ją vertino.
Kitą dieną jis atsiskyrė nuo visų, nepriėmė svečių, kol jo žvilgsnio nepatraukė nepaliestas Valentino stalas.
Po staltiese, ant grindų, gulėjo pamiršta dovanų dėžutė.
Drebančiomis rankomis Erikas pakėlė dangtelį ir rado du lėktuvo bilietus į Havajus bei laišką, parašytą Koros dailia rašysena.
Ji rašė, kad ką tik gavo darbą, susitarė dėl vaikų priežiūros su geraširde kaimyne ir suplanavo kelionę, kad pagaliau galėtų išvykti atostogų, apie kurias jis svajojo, bet niekada neturėjo laiko suplanuoti.
Ašaros aptemdė jo regėjimą, kai jis skaitė jos meilės ir vilties kupinus žodžius – paskutinį jos atsidavimo veiksmą.
Nuo tos dienos Erikas atsidėjo vaikų auginimui, pasiryžęs pagerbti Koros atminimą augindamas juos su meile ir supratingumu.
Kiekvieną Valentino dieną jis aplanko jos kapą, laikydamas rankose bilietus ir laišką, tyliai šnibždėdamas atsiprašymus, kurių jau nebegali pasakyti gyvai.
Jis niekada nevedė iš naujo; vietoj to visą savo meilę skyrė trynukams, pasakodamas apie jų motinos beribį dosnumą ir pamoką, kurios ji jį išmokė: niekada neleisk pykti aptemdyti tavo mylimo žmogaus širdies.
