Prieš išlipdamas iš ką tik nusileidusio lėktuvo, kapitonas Edvardas Bleras pastebėjo vienišą vyrą, kuris atsisakė palikti orlaivį.
Įsižiūrėjęs geriau, jis suprato, kad tas vyras – tai jo kopija.
„Laba diena, ponios ir ponai.
Kalba kapitonas Edvardas Bleras.
Mes ką tik nusileidome Čikagos Midvėjaus tarptautiniame oro uoste.
Tikimės, kad skrydis jums patiko ir tikimės jus vėl pamatyti mūsų būsimuose skrydžiuose“, – kalbėjo kapitonas iš kabinos, kai lėktuvas sėkmingai nusileido.
Pastatęs orlaivį, kapitonas ir jo antrasis pilotas, laikydamiesi protokolo, laukė, kol visi keleiviai išlips, o tik tuomet paliko kabiną.
Kai atėjo jų eilė išeiti, kapitonas atidarė kabinos duris ir pamatė stiuardesę, kalbančią su vyru, kuris atsisakė palikti lėktuvą.
„Ar viskas gerai?“ – paklausė Edvardas, prieidamas arčiau.
Stiuardesė linktelėjo.
„Aš paliksiu jus vienus,“ – nusišypsojo ji ir nuėjo į galinę lėktuvo dalį.
Edvardui buvo keista, kodėl ji palieka jį vieną su keleiviu, kol jis nesuprato, ką ji turėjo omeny.
Priešais stovėjo vyras, kuris buvo labai panašus į jį.
Prieš jam spėjus ką nors pasakyti, vyras prabilo.
„Nori pamatyti mamą?“ – paklausė jis.
„Netikiu savo akimis.
Ar tai tu, Adamai? Mama grįžo? Ar ji gyva ir sveika?“ – atsakė Edvardas, kai per galvą prabėgo šimtai minčių.
Adamas buvo Edvardo brolis dvynys, kurio jis nebuvo matęs dešimtmečius.
Edvardas paliko vaikų namus būdamas aštuonerių, ir dabar jiedu buvo po 32 metus.
„Aš pirmas uždaviau klausimą.
Ar nori pamatyti mamą?“ – vėl paklausė Adamas nekantriu tonu.
Edvardas linktelėjo, ir Adamas išlipo iš lėktuvo.
Edvardas nusekė paskui jį, ir jie abu įsėdo į taksi, važiuodami į miestą.
Kelionės metu Adamas visą laiką tylėjo.
O Edvardas, braukdamas ašaras, stengėsi paaiškinti.
„Kai ji paliko mus vaikų namuose, aš tikrai maniau, kad ji niekada nebegrįš.
Nenorėjau puoselėti vilties.
Supratau, kad ji negalėjo mūsų išmaitinti, nes tėtis buvo dingęs, bet maniau, kad ji mus paliko, nes dalis jos norėjo tai padaryti.
Nemaniau, kad ji kada nors grįš, Adamai,“ – aiškino jis.
„Todėl tu sutikai būti įvaikintas turtingos šeimos.
Tu pasirinkai juos, o ne mane! Aš prašiau tavęs dienų dienas nepalikti manęs šitoje vietoje, bet tu rinkaisi patogų gyvenimą vietoj savo kraujo.
Ji grįžo po metų, kai tu išvykai, ir negalėjo sau atleisti, kad tave prarado,“ – atsakė Adamas.
„Iki šiol ji kaltina save, kad neturėjo jėgų tavęs išlaikyti.
Nesuprask klaidingai – aš tavęs nekenčiu.
Iš tiesų, aš tavęs nekenčiu taip pat stipriai, kaip mūsų tėvo.
Aš nustojau tavęs ieškoti prieš daugelį metų, bet kai išgirdau tavo vardą tame lėktuve, prisiminiau mamą ir jos norą tave pamatyti,“ – pridūrė jis sukandęs
dantis.
Po kelių minučių taksi sustojo.
Adamas išlipo ir įėjo į seną namą, kuris nustebino Edvardą.
Jis suprato, kad jo brolis ir motina gyvena skurde.
Nors Adamas turėjo ilgalaikę merginą, jis negalėjo jai pasipiršti, nes didžiąją dalį savo laiko praleisdavo dirbdamas ir rūpindamasis sergančia motina.
Jis visada norėjo sukurti šeimą, bet jautė skolą motinai ir norėjo užtikrinti, kad likusį gyvenimą ji nugyventų be skurdo.
Kai jie įėjo į namą, Edvardas iškart pamatė savo motiną Anę, sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje svetainėje.
Pamačiusi abu sūnus viename kambaryje, ji pravirko ir negalėjo nusiraminti.
„O Dieve, tai tu, Edvardai.
Adamai, tu ir tavo brolis – jūs abu čia.
Tu sugrįžai,“ – verkė ji, pritraukdama vežimėlį arčiau sūnų.
„Jis nesugrįžo, mama.
Jis tik atėjo tavęs aplankyti, o kai naktis pasibaigs, jis vėl grįš į savo dvarą,“ – pasakė Adamas abejingai, pildamas stiklinę vandens, kad nuramintų motiną.
Edvardas nedvejodamas priėjo prie mamos, apkabino ją ir atsiprašė.
„Labai atsiprašau, mama.
Atsiprašau, kad netikėjau tavimi, kai sakei, jog sugrįši pas mus.
Noriu, kad man atleistum,“ – verkė jis.
„Aš tavęs nekaltinu, sūnau.
Visai tavęs nekaltinu.
Atsiprašau, kad negalėjau jums su Adamu nuo pradžių duoti gero gyvenimo.
Norėjau, bet man buvo be galo sunku susirasti darbą.
Atsiprašau, mielasis.“
Aš taip džiaugiuosi, kad tu čia, – atsakė jo mama, glostydama jam plaukus, kai jie apsikabino.
Nori pasilikti nakčiai? Mums reikia tiek daug apie ką pasikalbėti.
Būčiau labai laiminga, jei praleistum su mumis daugiau laiko, – paprašė ji jo.
Atsiprašau, mama, bet turiu grįžti namo šį vakarą.
Gavau darbą Prancūzijoje, tad mano globėjai ir aš kraustomės.
Skrydis atgal į Čikagą buvo paskutinis mano skrydis čia.
Manau, tai turėjo įvykti taip, kad Adamas būtų tame lėktuve, nes dėl to galėjau tave pamatyti, – paaiškino jis.
Išgirdusi, kad jos sūnus kraustosi į Europą, Enė buvo sugniuždyta.
Tu išvyksti? – silpnai ištarė ji.
Atsiprašau, kad mums nepavyko susitikti anksčiau… Man liūdna, kad mūsų laikas kartu buvo toks trumpas.
Labai atsiprašau, mama.
Aš tave lankysiu kiek galėsiu dažnai.
Esu tikras, kad turėsiu skrydžių į JAV, – dar kartą atsiprašė Edvardas.
Nustok jai kelti viltis.
Ji nenusipelnė būti įskaudinta tokiame amžiuje.
Išeik! – atkirto Adamas, supratęs, kad jo brolis tiesiog norėjo pamatyti jų motiną, bet ne siekti artumo.
Praėjus kelioms dienoms po jų susitikimo, Adamas pastebėjo, kaip prie priešais esantį namą privažiavo pervežimo tarnyba ir vyrai pradėjo krauti baldus bei buitinę techniką.
Mama, man atrodo, kas nors nupirko namą tiesiai priešais mus.
Netrukus turėsime naujų kaimynų, – pasakė jis jai.
Enė buvo sužavėta, nes visada norėjo turėti kaimynų.
Ji mėgo kepti ir norėjo dalintis savo kepiniais su kitais žmonėmis.
Tačiau jie nustebo, kai vyras, vairavęs prabangų automobilį, atvykusį iš paskos, pasirodė esąs Edvardas.
Adamas ir Enė atidarė duris, kad pasveikintų jį.
Ką tu čia veiki? – paklausė Adamas savo brolio.
Papasakojau žmonai apie tai, kas įvyko tą dieną, ir mes abu supratome, kad mūsų namai yra ne Prancūzijoje, o čia.
Atsisakiau darbo pasiūlymo Prancūzijos oro linijose ir pasakiau globėjams, kad noriu persikelti kažkur į Čikagą.
Jie suprato ir pažadėjo palaikyti ryšį, kol mėgausis pensija Europoje, – paaiškino Edvardas.
Atsiprašau, kad neturėjau progos tavęs susirasti, mama.
Žinau, kad padariau daug klaidų praeityje, bet tikiuosi, kad suteiksi man šansą įrodyti, jog nesu blogas žmogus ir nuoširdžiai noriu leisti laiką su tavimi.
Taip pat noriu atkurti ryšį ir su tavimi, Adamai.
Mes juk broliai.
Myliu jus abu ir įrodysiu tai, jei tik leisite, – pridūrė jis.
Enė negalėjo tuo patikėti ir pravirko.
Edvardas pristatė savo žmoną Emą ir mažąją dukrą Aleksą Enai ir Adamui, ir tai sušildė jų širdis.
Kol Enė kalbėjosi su Aleksa ir Ema, Adamas ir Edvardas turėjo laiko pasikalbėti.
Žinau, kad visai manimi nepasitiki, Adamai, bet prašau, suteik man šansą įrodyti, kad turiu gerų ketinimų tau ir mamai, – maldavo jis.
Dėl mamos aš pasiryžęs pamiršti praeities problemas.
Ji atrodo laiminga, o tai man svarbiausia, – prisipažino Adamas.
Broliai susitiko, ir Edvardas sužinojo, kad Adamas turi seną merginą, kurią nori vesti.
Jis pasiūlė pasirūpinti jų mama kaimyniniame name, kol Adamas tvarkysis savo asmeninį gyvenimą.
Edvardas suremontavo Adamo namą, ir po renovacijos jis atrodė kaip naujas.
Adamas pradėjo rūpintis savo asmeniniu gyvenimu, o Edvardas su šeima rūpinosi Ene kaimyniniame name.
Kiekvieną vakarą šeima susirinkdavo prie stalo skaniems pietums ir pokalbiams.
Ką galime išmokti iš šios istorijos?
Žmonės, kurie turi būti tavo gyvenime, visada ras kelią pas tave.
Adamas nežinojo, kad Edvardas tą dieną skrenda atgal į Čikagą.
Jų atsitiktinis susitikimas sugrąžino Edvardą pas motiną ir brolį, kurių jis nebuvo matęs daugelį metų.
Niekada nevėlu pradėti iš naujo.
Adamas pyko ant brolio Edvardo, kad šis jį paliko, bet dėl mamos jie sugebėjo pamiršti nesutarimus.
Jie atstatė savo santykius, tapo stipresne ir laimingesne šeima.
Pasidalykite šia istorija su savo artimaisiais.
Galbūt ji įkvėps juos ir pagerins jų dieną.
