Vieną lietingą lapkričio dieną Aleksandras pasiūlė Katiai bent laikinai persikelti pas jį.
Nebuvo kalbama tik apie dėdės paskutinį norą – jis jautė, kad nori ją apsaugoti, geriau pažinti, o svarbiausia… būti šalia.
– Nereikia, kad būtų kažkas sudėtinga, – tarė jis.
Tiesiog būk čia, šilta.
Nebūtina net kalbėtis, jei nenori.
Katia nusišypsojo ir sutiko, akys drėgnos nuo dėkingumo.
Kitomis savaitėmis Aleksandro namai ėmė keistis.
Ne išoriškai – marmuras, tušti sienos, šaltas prabangos kvapas liko tas pats.
Bet atmosfera… buvo kitokia.
Girdėjosi juokas.
Jausdavosi sriubos kvapas.
Ir svarbiausia – kažkas kiekvieną vakarą klausdavo: „Kaip šiandien jautiesi?“
Pirmą kartą kažkas tikrai jį išgirdo.
Katia nesidomėjo jo pinigais, verslais, laikrodžiu ar vakariene su svarbiais žmonėmis.
Ji žiūrėjo į jį kaip į žmogų, ne kaip į trofėjų.
Ir tai darė jį vis labiau žavėtis ja.
Tai nebuvo tik formalumas.
Jis įsimylėjo.
Po dviejų mėnesių jie civiliai susituokė.
Paprastai, be didelių iškilmių.
Kai kurie jo draugai juokėsi už nugaros.
Kiti tiesiog išnyko.
Bet jam neberūpėjo.
Pagaliau jis gyveno kažką tikro.
Tačiau Katia nenorėjo būti „trofėjine žmona“.
Vieną dieną ji pasakė:
– Noriu kažką padaryti.
Padėti, kaip galiu.
Per ilgai gyvenau gatvėje, kad pamirščiau, ką reiškia.
Padarykime kažką jiems.
Taip gimė fondo idėja.
Kartu jie atidarė centrą benamiams.
Ten žmonės galėjo nusiprausti, gauti švarius rūbus, karštą maistą ir – svarbiausia – šansą pradėti iš naujo.
Aleksandras investavo pinigus, Katia – širdį.
Centras greitai tapo gyva bendruomene.
Ir Aleksandras, kuris anksčiau buvo šaltesnis ir atitolęs, praleisdavo ten valandas.
Jis kalbėjosi su žmonėmis, klausė jų.
Jis iš tikrųjų pradėjo jausti.
Vieną vakarą, kai abu sėdėjo ant namo terasos su šiltu arbata ir stora antklode ant kelių, Aleksandras pasisuko į ją ir pasakė:
– Žinai… kai skaičiau mano dėdės paskutinį norą, galvojau, kad jis pamišo.
Bet dabar suprantu.
Jis nenorėjo tik tavęs išgelbėti.
Jis norėjo, kad tu išgelbėtum mane.
Katia nusišypsojo, atsirėmė galva į jo petį ir paprastai tarė:
– Gal mes išgelbėjome vienas kitą.
Ir taip ir buvo.
Iš keisto paskutinio noro gimė istorija, kuri pakeitė ne tik du gyvenimus, bet ir šimtus.
Gal net tūkstančius.
Meilės, žmogiškumo ir drąsos žvelgti giliau už paviršiaus pamoka.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti su draugais!
Kartu galime nešti emociją ir įkvėpimą toliau.
