VIENA MELIONAS, VIENA LAŽYBOS IR PELNYTA PAMOKA MANO BIČIULIUI
Kai nuvykau pas savo nėščią seserį, nesitikėjau patekti į situaciją, kuri mane supykdė ir įkvėpė tuo pačiu metu.
Paprastas mano vizitas tapo netikėta pamoka – tokia, kurioje dalyvavo milžiniškas melionas ir beprotiška lažybos idėja.
Ką darai, kai savo akimis pamatai, kad tavo seserį, devintą nėštumo mėnesį, elgiasi kaip su namų tvarkytoja jos pačios namuose?
Tai nėra hipotetinis klausimas.
Buvau komandiruotėje ir nusprendžiau porą naktų apsistoti pas seserį Lidiją.
Vos įėjus į namus, pajutau, kad kažkas ne taip.
Ji – saldi ir stipri, tokia, kokią ją pažinojau – sunkiai judėjo su didžiule pilve, veidas blyškus, gilios tamsios po akimis.
Eidavo lėtai, tarsi neštų ne tik vaiką, bet visus namus.
O jos vyras?
Tarkime, Marius – kad apsaugotume kaltininką.
Jis gulėjo ant sofos, su žaidimų pultu rankoje, pritvirtintas prie televizoriaus, niekuo nesirūpindamas.
Tą vakarą mačiau viską.
Lidija gamino, meiliai patiekė vakarienę, o Marius paragavo makaronų, padarė grimasa ir pasakė:
– Šalta.
Aš valgau viršuje.
Dingo su pultu, o Lidija atsiduso ir pradėjo tvarkyti stalą.
Nuplovė indus, įdėjo skalbinius į skalbimo mašiną ir sulankstė kūdikio drabužėlius – tuo metu jis tęsė savo žaidimų maratoną.
Žinoma, aš padėjau.
Bet stebėdama, kaip ji neša viso namo ir nėštumo naštą ant savo pečių, kažkas manyje lūžo.
Kitą rytą, valgydama sudegusios duonos riekę (nes Lidija buvo per daug pavargusi), nusprendžiau pasikalbėti su Mariumi.
– Marius, ramiai pasakiau, Lidija daro per daug viena.
Gal galėtum jai šiek tiek padėti, ypač kai jau netrukus gimdymas…
Jis net nepažiūrėjo į mane.
– Tai moters reikalas, žinai?
Pasakė išdidžiai.
Sulaikiau pyktį ir dar kartą bandžiau:
– Gal bent pastatytum kūdikio lovelę arba paskleistum dulkių siurblį?
Tai juk nieko sudėtingo.
Dabar jis pažiūrėjo į mane – tarsi būčiau jam didžiausias įžeidimas.
– Tu drama karalienė.
Lidija rūpinasi manimi, nes nori.
Taip bus ir su kūdikiu.
Tokios yra žmonos.
Neik su savo šiuolaikinėm kvailystėm į mano namus.
Norėjau jam įpilti kavos į galvą.
Bet vietoj to… šypsojausi.
– Gerai, Marius.
Tu teisus.
Lidija daro tiek daug dėl tavęs.
Tiek daug, kad lažinuosi, jog net dienos nesugebėtum ištverti jos kailyje.
– Tikrai?
O jei galėčiau?
– Tada tapsiu tavo tarnaitė visam gyvenimui.
Bet jei pralaimėsi, prisiimi vyro vaidmenį, kokį Lidija nusipelno.
Sutariam?
Jis nusijuokė ir paspaudė man ranką.
– Sutariam.
Jis net neįtaria, ką ką tik priėmė.
Meliono operacija: aktyvuota
Nubėgau į prekybos centrą ir grįžau su didžiausiu, apvaliausiu ir sunkiausiu melionu, kurį radau.
Lidija, šokiruota, bet linksma, padėjo man jį ištuštinti, o paskui paverčiau jį improvizuotu nėštumo pilvu – su maistine plėvele ir dirželiais, kad gerai laikytųsi.
– Tikrai manai, kad tai veiks?
Ji juokdamasi paklausė.
– Veiks, – atsakiau plačiai šypsodamasis.
Tegu pamato, koks yra dienos jausmas tavo vietoje.
Kai Marius grįžo namo, daviau jam meliono pilvą ir sąrašą visų Lidijos kasdienių darbų:
Plovimas, gaminimas, apsipirkimas, tvarkymas, kūdikio kambario dažymas – viskas.
– Tai kaip pyrago gabaliukas, – pasakė jis pasitikėdamas savimi, užsidedamas melioną ant juosmens.
Lidija ir aš atsisėdome ant sofos su spragėsiais.
Prasidėjo spektaklis.
Iš pradžių atrodė, kad jam sekasi.
Po dešimties minučių – katastrofa.
Jis lenkėsi pasiimti kojinės ir beveik nukrito.
Su dulkių siurbliu vaikščiojo kaip svaigstantis pingvinas.
Melionas neleido uždaryti skalbimo mašinos durelių.
Gaminti?
Visiškas chaosas.
Vidurdienį jis buvo šlapias nuo prakaito, marškinėliai prilipę prie meliono pilvo, o akys raudonos nuo nervų.
Kūdikio kambarys?
Lipdamas ant kėdės atrodė kaip cirko artistas ir beveik tris kartus nukrito.
Kai keturiomis atsiklaupęs pradėjo valyti vonią, atrodė, kad tuoj ims verkti.
Lidija ir aš pažvelgėme vienas kitam į akis.
Tai nebuvo tik juokas – tai buvo pamoka, kurią jis mokėsi visapusiškai.
Prie saulėlydžio jis nugriuvo ant sofos, nusiėmė melioną su dejonėliu ir ištarė:
– Pasiduodu.
Tyla.
Lidija atsistojo.
Su visu savo pilvu atrodė stipresnė nei bet kada.
Marius pažvelgė į ją.
– Lidija… Atsiprašau.
Nesupratau.
Neįvertinau, kaip sunku.
Ji švelniai laikė jo veidą.
– Viskas gerai.
Dabar žinai.
Tai svarbiausia.
Nauja pradžia
Nuo to vakaro viskas pasikeitė.
Marius plovė indus, lankstė skalbinius, surinko kūdikio lovelę be keiksmažodžių.
Kitomis dienomis jis gamino, masažavo Lidijai kojas, vėl dažė kūdikio kambarį ir tikrai įsitraukė.
Kai Lidija pradėjo gimdyti, Marius buvo šalia kiekviename žingsnyje.
Laikė ją už rankos, palaikė ir verkė iš džiaugsmo pamatęs savo dukrytę pirmą kartą.
Žiūrėdama į jį su dukra rankose, žinojau: mano planas veikė.
Prieš išeidama Lidija stipriai apkabino mane.
– Ačiū, šnabždėjo.
Išgelbėjai mūsų santuoką… ir suteikei mano dukrai tėvą, kurio ji nusipelno.
Šypsojausi pilna širdimi.
Žmonės nėra tobuli.
Bet kartais viskas, ko jiems reikia, yra melionas… ir signalas.
O jei jie kada nors vėl pamirš… turiu ananasą su jo vardu. 🍍
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti su draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą.
