Kai mano anyta sužinojo, kad ketiname pirkti butą, ji pasikvietė mano vyrą į šalį, kad pasikalbėtų.
Tai, kas įvyko po to, mane sustingdė.
Mes su vyru metų metus taupėme, kad galėtume turėti savo namus.
Dirbau stabilioje tarptautinėje įmonėje, uždirbau dukart daugiau nei jis, bet namuose viskas buvo padalinta po lygiai: bendras biudžetas, bendri tikslai.
Mūsų svajonė apie nuosavą būstą mus jungė, atrodė, kad niekas negali sutrukdyti.
Kol apie tai nesužinojo jo šeima.
Mano vyras turėjo keturias seseris.
Toje šeimoje vyras nebuvo tik brolis – jis buvo atrama, gelbėtojas, tas, kuris sprendžia visas problemas.
Nuo jaunumės jis joms padėdavo: apmokėdavo studijas, pirkdavo telefonus, „skolindavo atlyginimą“ – pinigai, kurie niekada nesugrįždavo.
Aš viską mačiau, tylėjau, rijausi.
Supratau, kad tai jo kraujas, ir jis turi padėti.
Aš taip pat kartais siųsdavau pinigų savo tėvams.
Bet dėl tų „pagalbų“ mums prireikė beveik trejų metų daugiau, kad sukauptume reikiamą sumą.
Kai pagaliau mums pavyko, pradėjome ieškoti buto.
Beveik viskuo rūpinausi aš; jis dirbo iki vėlumos.
Man tai patiko, man buvo džiugu ieškoti geriausio varianto abiem.
Vieną dieną jo mama pakvietė mus vakarienės: jauniausia dukra baigė mokyklą.
Nuėjome, pavakarieniavome, ir viduryje vakaro anyta pasakė:
— Netrukus mano sūnus turės savo butą…
Pavargau vis blaškytis po svetimus namus, – nusišypsojo.
Tada jis, išdidžiai, pasakė, kad jau ieškome būsto ir kad aš viskuo rūpinuosi.
Jos šypsena iškart išnyko.
Ji įsmeigė į mane šaltą žvilgsnį ir atšiauriai tarė:
— Labai gražu…
Bet, sūnau, reikėjo pasitarti su manimi.
Aš turiu patirties.
Tu patiki tokį svarbų sprendimą jai?
Vyriausioji sesuo pridūrė:
— Taip.
Tavo žmona – savanaudė.
Ji galvoja tik apie save.
Niekada mums nepadėjo.
Butas jai svarbiau nei šeima!
Vos neprarijau liežuvio iš pasipiktinimo.
Norėjau viską joms pasakyti: jeigu reikia pinigų – tegul dirba.
Bet susilaikiau.
Tyliai toliau valgiau, neatsakiau.
Buvau pernelyg šokiruota.
Niekada nebūčiau tikėjusis tokios išdavystės – net per vakarienę.
Tada anyta atsistojo, paėmė sūnų už rankos ir nusivedė į virtuvę.
— Turime pasikalbėti, – sumurmėjo.
O vidurinė sesuo tarė:
— Mes gyvensime su juo tame naujame bute.
Turėsime savo kambarį.
Man smarkiai tvinksėjo smilkiniai.
Nebegalėjau pakelti – atsistojau ir išėjau į koridorių.
Net nesusirinkau daiktų; išvažiavau taksi.
Tą naktį bandžiau su juo pasikalbėti.
Bet jis buvo tolimas.
Tylus.
Galiausiai pasakė:
— Turime skirtis.
— Ką?
— Taip bus geriausia.
Turiu galvoti apie savo šeimą…
Apie tikrąją savo šeimą.
Kitą dieną jis susikrovė daiktus ir išėjo.
Po dviejų savaičių jis paskambino ir paprašė „savo pusės“ iš santaupų.
Pervedžiau jam pinigus.
Be dramų.
Be pažeminimo.
Be ašarų.
Tiesiog užverčiau vieną gyvenimo skyrių.
Po dviejų mėnesių nusipirkau savo butą.
Savo vardu.
Už savo pinigus.
Taip, buvo sunku, skaičiavau kiekvieną centą, atsisakiau daug ko, bet man pavyko.
Jis, kiek vėliau sužinojau, liko gyventi pas mamą.
Seserys, žinoma, pasidalijo „jo dalį“: viena paprašė paskolos, kita maldavo, trečia reikalavo.
Iš jo svajonės nieko neliko.
Bet tai jau nebe mano istorija.
Manoji – tai pamoka.
Kad jei vyras nesugeba atsiskirti nuo savo šeimos, jis niekada nebus tavo.
Kad jei jis leidžia kitiems spręsti už jus, jūs nebe komanda.
Ir kad nei pinigai, nei kompromisai neišgelbės santykių, kuriuos kuri tik tu…
O kiti juos griauna.
Jei tau patiko ši istorija – nepamiršk pasidalyti ja su draugais!
Kartu galime skleisti emociją ir įkvėpimą toliau.
