Aš ir mano vyras taupėme daugelį metų, kad turėtume savo būstą.
Aš dirbau stabilioje tarptautinėje kompanijoje, uždirbdavau dvigubai daugiau nei jis, bet namuose viskas buvo sąžininga: bendras biudžetas, bendri tikslai.
Mūsų svajonė apie butą mus vienijo, atrodė, kad niekas negalės to sutrukdyti.
Kol apie tai sužinojo jo šeima.
Mano vyras turėjo keturias seseris.
Toje šeimoje vyras nebuvo tik brolis – jis buvo palaikymas, gelbėtojas, tas, kuris sprendžia visas problemas.
Nuo jaunystės jis joms padėdavo: apmokėdavo studijas, pirko telefonus, „paskolindavo atlyginimą“ – paskolos, kurios niekada nebuvo grąžintos.
Aš stebėjau, tylėjau, kentėjau.
Supratau, kad tai jo kraujas ir jis privalo padėti.
Kartais ir aš siųsdavau pinigų savo tėvams.
Tačiau šios „pagalbos“ atitolino mūsų svajonę beveik trimis metais.
Kai pagaliau sukaupėme pinigus, pradėjome ieškoti.
Daugiausia tuo rūpinausi aš; jis dirbo iki vėlaus vakaro.
Man patiko viską organizuoti, rinkti geriausią variantą mums abiems.
Vieną dieną jo mama mus pakvietė į šventę: jauniausia dukra baigė vidurinę mokyklą.
Mes nuėjome, vakarieniavome, o vidury stalo mano anyta tarė:
— Netrukus mano sūnus persikels į savo butą…
Aš jau nusibodau vaikščioti iš vienų durų į kitas.
Tada mano vyras, pasididžiavęs, papasakojo, kad jau ieškome ir kad aš rūpinuosi visa.
Jos veidas akimirksniu pasikeitė.
Šypsena išnyko.
Ji pažvelgė į mane šaltai ir aštriai pasakė:
— Labai gražu…
Bet, sūnau, turėtum pasitarti su manimi.
Aš turiu patirties.
Ar tikrai paliksi tokią svarbią reikalą savo žmonos rankose?
Vyresnioji sesuo pridūrė:
— Tikrai.
Tavo žmona yra egoistė.
Ji galvoja tik apie save.
Ji mums niekada nepadėjo!
Jai butas svarbesnis už šeimą!
Aš beveik užspringau.
Norėjau viską joms pasakyti, pasakyti, kad jei nori pinigų, tegul dirba.
Bet nieko nesakiau.
Tylėjau ir toliau valgiau, nesileidau į jų žaidimą.
Buvau šoko būsenos.
Nesitikėjau tokio smūgio šeimos vakarienėje.
Tada anyta atsistojo, paėmė sūnų už rankos ir nuvedė į virtuvę.
„Turime pakalbėti“, tarė prabėgomis.
Tada vidurinioji sesuo tarė:
Mes gyvensime su broliu naujame bute.
Ten bus kambarys mums.
Man pulsavo smilkiniai.
Nebegalėjau to pakęsti: atsistojau ir nuėjau į prieškambarį.
Man nereikėjo susikrauti daiktų; išėjau taksi.
Tą naktį bandžiau kalbėtis su vyru, bet jis buvo tolimas.
Tylus.
Tada netikėtai pasakė:
— Turime išsiskirti.
— Ką?
— Taip bus geriausia.
Turiu galvoti apie savo šeimą…
Apie savo tikrąją šeimą.
Kitą dieną jis išėjo su savo daiktais.
Po dviejų savaičių paskambino prašydamas „savo pusės“ iš santaupų.
Aš pervedžiau.
Be šauksmų.
Be pažeminimų.
Be ašarų.
Tiesiog nutrūkau viską nuo šaknų.
Po kelių mėnesių nusipirkau butą.
Savo vardu.
Savo pinigais.
Buvo sunku, skaičiavau kiekvieną eurą, atsisakiau daug ko, bet pavyko.
Iš to, ką sužinojau vėliau, jis toliau gyveno pas mamą.
Seserys, kaip ir tikėtasi, pasidalino jo dalį: viena pasiskolino, kita pareikalavo, o trečia maldavo.
Iš jo svajonės apie butą neliko nieko.
Bet tai jau ne mano istorija.
Mano istorija – pamoka.
Išmokau, kad jei vyras nemoka atsiriboti nuo savo šeimos, jis niekada nebus tavo.
Jei leidžia kitiems spręsti už jus, jūs nesate šeima.
Ir nei pinigai, nei pažadai neišgelbės santykių, kai tik tu statai, o kiti griauna.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą.
