— Ne, mama. Tu nebeateisi.
Nei šiandien, nei rytoj, nei kitais metais —.
Taip baigėsi istorija, kur kantrybė išseko visam laikui.
Ilgai dvejojau, kaip tai pasakyti, bet galvoje skamba tik du žodžiai: beširdiškumas ir tylus bendrininkavimas.
Pirmasis – mano uošvės pusėje; antras – mano vyro.
O aš tarp jų.
Moteris, kuri stengėsi būti gera, mandagi, supratinga.
Iki tos dienos, kai supratau, kad jei dar tylėsiu, iš „mūsų namų“ neliks nieko, tik tuščias lukštas.
Neįsivaizduoju, kaip kas nors gali įeiti į svetimus namus ir imti tai, kas jam nepriklauso, tarsi visa būtų jo.
Taip elgėsi mano uošvė.
Ir visa tai… dėl jos dukros, mano vyro sesers.
Kiekvienas vizitas baigdavosi taip pat: iš šaldytuvo dingdavo kumpis, iš virtuvės – kukulių puodas, o kartą net mano plaukų tiesinimo žnyplės, kurių net nespėjau panaudoti.
„Anca turi garbanotus plaukus, o tu galiausiai ir taip ne taip dažnai išeini iš namų“, – tarė man be jokio blukimo.
Aš kentėjau.
Sukandau dantis.
Pasakiau vyrui.
Jis gūžtelėjo pečiais.
„Tai mama, ji nenori pakenkti. Nusipirksime kitus.“
Bet lašo, perpildžiusio taurę, paskutinė buvo tiesiai prieš penktojo mūsų vestuvių metinių šventę.
Nutariau švęsti vakariene restorane, kaip senais laikais.
Suknelę jau turėjau, trūko tik batelių.
Nusipirkau juos.
Elegantiški, brangūs, tokie, kokių norėjau dar praėjusį vasarą.
Padėjau į dėžutę miegamajame, laukdama didžiosios dienos.
Bet niekas nevyko taip, kaip įsivaizdavau.
Tą dieną vėlavau į darbą ir paprašiau vyro pasiimti mūsų dukrą iš darželio.
Jis sutiko.
Bet paskui įvyko netikėtumas – jis paskambino mamai.
Duoti jai namų raktus, kad ji paimtų Anitą ir pabūtų su ja.
Grįžusi namo, pirmas dalykas, kurį padariau, buvo įeiti į miegamąjį.
Ir sustingau.
Dėžutės nebuvo.
— Luisai, kur mano nauji batai? — paklausiau, nors jau spėjau atsakymą.
— Iš kur žinau? — atsakė jis abejingai.
— Ar čia buvo tavo mama?
— Taip, paėmė Anitą, truputį pabuvo ir išėjo.
— O raktai? — stengiausi išlikti rami.
— Juos palikau jai.
Ką dar galėjau padaryti?
Pasiėmiau telefoną ir paskambinau.
Ji atsiliepė iš pirmo karto.
— Labas vakaras, — pasakiau santūriai.
— Esu tikra, kad žinote, kodėl skambinu.
— Ne, iš tikrųjų nežinau, — atsakė be jokio gėdos.
— Kur mano nauji batai?
— Aš juos daviau Anitai.
Tu jau turi pakankamai batų, o ji neturėjo tinkamų baigimo šventei.
Ir tiesiog… ji uždarė.
Be apgailestavimo.
Be atsiprašymų.
Tiksėjo „klik“ ir tyla.
Mano vyras, kaip visada, sakė: „Nusipirksime kitus, nėra ko ten išpūsti. Tai mama.“
Aš atsistojau, paėmiau jį už rankos ir nuvedžiau į prekybos centrą.
Ten, priešais vitrinas, parodžiau jam tuos pačius batus, kuriuos mėnesius žavėjausi internete.
Porą, kurios kaina beveik privertė jį nugriūti.
— Olga, jie kainuoja pusę mano algos, — sumurmėjo blyškus.
— Sakiai, pirksime.
Na, tai perkame, — ramiai atsakiau.
Ir jis nusipirko.
Be savo norų pasirašė savo bendrininkavimo kainą.
Bet istorija tuo nesibaigė.
Grįžę namo, jo telefonas suvirpėjo su žinute iš jo mamos:
„Užeisiu pas jus šiandien.
Turiu maišų su daržovėmis; šaldiklis pilnas.
Paliksiu pas jus ir paimsiu po mėnesio ar dviejų.“
Jis žiūrėjo į ekraną.
Suspaudė lūpas.
Ir tada, pirmą kartą, jis nuspaudė jos numerį ir tvirtai pasakė:
— Mama, nebeateik.
Nei šiandien, nei rytoj, nei kitais metais.
Nes tavo paskutinė „pagalba“ kainavo mums per daug.
Jis padėjo ragelį.
Ir kai žiūrėjau į jį, pagaliau pajutau, kad esame tikra šeima.
Tokioje šeimoje durys atsidaro tik tiems, kurie gerbia, o ne tiems, kurie vagia.
Kartais ribų nustatymas nėra egoizmas, o vienintelis būdas išgelbėti tai, ką myli.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su savo draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą.
