Harį ištiko šokas, kai medicininiai tyrimai parodė, kad dvyniai, kuriuos jis augino, nėra jo vaikai.
Įsiutęs, jis grįžo namo susidurti su žmona, tik tam, kad sužinotų tiesą, kuri visam laikui sugriaus jo šeimą.
Tėvas sužino, kad jo dvyniai yra iš tikrųjų jo broliai — Dienos istorija
Vienas iš mano vaikų susirgo, todėl nuvedžiau juos abu atlikti tyrimus.
Harį ištiko šokas, kai medicininiai tyrimai parodė, kad dvyniai, kuriuos jis augino, nėra jo vaikai.
Įsiutęs, jis grįžo namo susidurti su žmona, tik tam, kad sužinotų tiesą, kuri visam laikui sugriaus jo šeimą.
Harį šypsojosi, stebėdamas savo berniukus besijuokiančius pas pediatrą kabinete.
– Daktare Denisonai, – pasakė jis, jaudindamasis atsistojęs, kai įėjo gydytojas.
– Pone Kembelai, prašau, atsisėskite, – paspaudė ranką ir atsisėdo priešais jį.
– Iš tikrųjų, norėčiau su jumis pasikalbėti privačiai. Vaikai gali palaukti lauke.
Hario širdis daužėsi, bijodamas blogų naujienų.
Nors jie buvo dvyniai, Džošiui buvo nustatyta sunki mažakraujystė, todėl gydytojas rekomendavo papildomus tyrimus ir paprašė Harį atlikti kraujo tyrimą, jei prireiktų perpilti kraują.
Laimei, kitas sūnus, Andrius, buvo visiškai sveikas.
– Ar turime aiškų gydymo planą? – paklausė Haris, sunerimęs, kai vaikai išėjo.
– Nusiraminkite, pone Kembelai, – pasakė gydytojas, atsilošdamas kėdėje.
– Šiuo metu, Džošas nėra pagrindinė mano problema. Taip, jam trūksta geležies, bet pradėsime nuo papildų, galbūt intraveninių. Norėjau pakalbėti apie ką kita.
Haris atsiduso su palengvėjimu.
Jo sūnaus būklė nebuvo kritinė.
– Ar jūs įsivaikinote šiuos vaikus, pone Kembelai? – paklausė gydytojas, sukeldamas Hario nugarai šaltą šiurpulį.
– Atsiprašau, kad turiu to klausti, bet jūsų kraujo grupė nesuderinama su vaikų.
– Na, tai ne tokia jau keista situacija, tiesa? – atsakė Haris.
– Būna atvejų, kai tėvai negali paaukoti kraujo savo vaikams dėl genetinių skirtumų.
– Taip, bet jūsų atveju abu vaikai turi A kraujo grupę. Jūs ir jūsų žmona turite B. Biologiškai tai neįmanoma.
– Ką…? Tai neįmanoma, – sušnibždėjo Haris.
– Atsiprašau. Rezultatus pamačiau prieš kelias dienas ir, prevencijai, atlikau DNR tyrimą pagal turėtas mėginius. Žinau, kad tai sunku girdėti, bet… yra dar kažkas, – pasakė gydytojas, pastumdamas link jo dokumentus.
Haris nepatikliai pažvelgė į gydytoją, tada į popierius.
Jis nesuprato visų medicininių terminų, bet žodis „pusbroliai“ (arba „įbroliai“) šoko tiesiai į akis.
– Tai tiesa, pone Kembelai.
Andrius ir Džošas genetiškai yra jūsų pusbroliai, ne sūnūs.
Haris buvo priblokštas.
Vaikai, kuriuos jis augino 12 metų, nebuvo jo vaikai.
Jie iš tikrųjų buvo jo tėvo sūnūs, o tai reiškė, kad Nensė buvo su juo.
Bet tai neturėjo prasmės.
Ji jau buvo nėščia, kai jį supažindino su savo tėvais.
Jis ilgiau nei įprasta sėdėjo automobilyje, kai grįžo namo.
Tada išgirdo berniukus šaukiant:
– Seneli! Labai pasiilgome tavęs!
Haris sugniaužė kumščius, akys degė iš pykčio.
Jis negalėjo įeiti ir susidurti su tėvu bei žmona vaikų akivaizdoje, todėl privertė save nusišypsoti ir įžengė vidun.
– Ką tu čia veiki, tėti? – paklausė jis įsitempęs.
Bet jis net nesulaukė jos atsakymo.
Įsiūtis, susikaupęs po apsilankymo pas gydytoją, virė jame.
„Vaikai, ar jūs neketinote eiti pas Bobį žaidimų vakarui?“ – jis atsisuko į juos, bandydamas šypsotis priverstinai.
„Taip, tėti!
Andrew, einam!“
Kol vaikai pasiėmė žaidimų konsoles ir išėjo pro duris, Haris pratrūko.
„Tu permiegojai su mano tėvu, Nensi?“ – sugriaudėjo jis.
Nensės veidas pabalo.
„Sūnau, tai ne taip, kaip tu galvoji,“ bandė Robertas, jo tėvas, bet Haris jo nesiklausė.
„DNR nemeluoja, Nensi!“ – sušuko jis.
„Noriu tiesos!“
Nensė negalėjo pažiūrėti jam į akis.
„Haris turi visą teisę pykti,“ galvojo ji, prisimindama tą naktį prieš 13 metų…
Ji buvo naktiniame klube Las Vegase su draugėmis.
Prie baro ją užkalbino subrendęs vyras, žilstelėjęs, su žavingu žvilgsniu.
„Ar galėčiau tau pasiūlyti gėrimą?“ – paklausė jis.
Ji sutiko, pamaloninta dėmesio.
Jis buvo dvigubai vyresnis už ją, bet nepaprastai patrauklus.
Jie baigė bučiuodamiesi lifte, o kitą rytą Nensė pabudo jo lovoje.
Jie kartu pusryčiavo, tada jis išėjo.
Jo vardas? Robertas.
Ji neketino jo daugiau pamatyti.
Kelionė į Las Vegasą buvo tiesiog nuotykis.
Tačiau po trijų savaičių Nensė sužinojo, kad laukiasi.
Ji nenorėjo nutraukti nėštumo.
Ji bijojo, kad daugiau niekada negalės susilaukti vaikų.
Todėl ji pasipasakojo savo draugei Anai.
„Tik nesakyk, kad auginsi vaiką viena!
Negali surasti to vaikino iš Vegaso?“
Tuo metu prie jų priėjo du vyrai.
„Sveikutės, merginos!
Aš – Olivianas, o čia – Haris.
Atrodėte labai rimtos.
Pagalvojome, kad gal galime jus pralinksminti.“
Nensė buvo per daug mandagi, kad juos nuvytų.
Ana nuėjo šokti su Olivianu, palikdama Nensę su Hariu vienus.
Jie kalbėjosi valandų valandas.
Tualete Ana jai pašnibždėjo: „Permiegok su juo.
Jis atrodo padorus.
Jis vis tiek nieko nesužinos.
Las Vegasas buvo prieš tris savaites.“
Iš pradžių Nensė atsisakė.
Bet mintis, kad jos kūdikis turės tėvą, nugalėjo.
Po kelių mėnesių Haris jai pasipiršo.
Nensė iškart pasakė „taip“.
„Mano tėvams labai patiksi,“ pasakė Haris, kai jie atvyko į jo tėvų namus.
„Ir turime jiems staigmeną: dvyniai!“
Bet kai durys atsivėrė ir pasirodė Hario tėvas – Robertas – Nensė iškart užuodė tą kvapą, kuris ją įstūmė į bėdą.
„Nense, jie yra…?“ – pradėjo Robertas.
„Jie – Hario vaikai.
Aš nežinojau, kad tu jo tėvas.
Bet vaikai – Hario.
Kas nutiko Vegase… lieka Vegase.“
Ir jie abu nusprendė tą paslaptį pasilikti sau – visiems laikams.
„Pasakyk man, tėvai!“ – sprogęs sušuko Haris.
„Kaip atsitiko, kad mano vaikų pediatras man pasakė, jog JIE YRA MANO BROLIAI?!“
„Tai nutiko Vegase,“ atsiduso Robertas.
„Vegasas…“ – pašnibždomis pakartojo Haris.
„Tavo kelionė su Ana ir draugėmis… tada mes susipažinom… ir permiegojom…“
Nensė tylėjo, tik linktelėjo.
„Tu žinojai, kad buvai nėščia?“
„Taip,“ tyliai ištarė ji, nuleidusi galvą.
„Tu mane įviliojai į santuoką su vaiku… kuris net nebuvo mano!“ – suriko Haris.
„Atsiprašau,“ įsikišo Robertas.
„Bet ji man pasakė, kad tai Hario vaikai.“
„Tu – pabaisa!“ – sušuko Nensė.
„Tu žinojai!
Nemesk visos kaltės man!“
Jie pradėjo ginčytis.
Haris prisiminė akimirkas, kai viskas atrodė normalu.
Berniukų rudos akys – nei jis, nei Nensė tokių neturėjo.
Jis turėjo suabejoti.
„Jie niekada nesužinos, kad tu esi jų tikrasis tėvas!“ – sušuko Nensė Robertui.
„Senelis yra mūsų tėtis?“ – pasigirdo balsas.
Visi atsisuko šokiruoti į duris.
Ten stovėjo dvyniai su savo draugu Bobiu.
„Tėti?“ – Andrew pažvelgė į Harį, kuris bandė šypsotis, bet nesugebėjo.
Kaukė, kurią jis dėvėjo nuo vizito pas gydytoją, nukrito.
Vaikai pamatė tiesą jo akyse.
„Atsiprašau,“ sušnibždėjo Haris.
Jis nebeturėjo jėgų ištarti nieko daugiau.
Pasakyk, ką manai apie šią istoriją, ir pasidalink su savo draugais.
Galbūt ji jiems praskaidrins dieną arba privers susimąstyti.
Jeigu tau patiko ši istorija, nepamiršk ja pasidalinti su draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą toliau.
