Brentas visą gyvenimą kovojo, kad apsaugotų savo brolį – o dabar teisėjas sprendė, ar jie gali likti kartu.
Vaikų teismo salė buvo tamsi, lyg kas specialiai būtų užgesinęs šviesas, kad atspindėtų viduje esančių žmonių būseną.
Brentas sukandęs kumščius juos atmerkė po vieną, stengdamasis išlikti ramus.
Šiandien buvo ta diena, kuriai ruošėsi nuo aštuoniolikos metų – diena, kai galėjo gauti globą savo mažajam broliui Štefanui.
Jis pergyveno negailestingą globos sistemą, dirbo dvejus, kartais net tris darbus, išsinuomojo butą, paruošė kambarį specialiai Štefanui.
Jis pažadėjo, kad jie vėl bus šeima.
Tačiau teisėjas dar kartą priminė jam, kad laukia sunki kova.
Šalia stovėjo Fran, socialinė darbuotoja.
Ji kalbėjo ta pačia mandagia, bet susilaikiusia balso intonacija:
– Tu padarei viską, kaip reikėjo, Brentai.
Bet to dar nepakanka.
– Neturiu pakankamai pinigų.
Neturiu pakankamai vietos.
Neturiu gyvenimiškos patirties.
Bet… jis buvo tėvas Štefanui, kai jų mama atsisakė gyventi.
Jis darydavo sumuštinius, padėdavo daryti namų darbus, sekdavo pasakas, kad jis užmigtų.
Išeidamas į šaltą rudens orą, Brentas prisiminė, kaip mama kažkada sugebėjo priversti juos tikėti magija.
Tačiau iš tiesų jos gyvenimas buvo tik pigus triukas – o jos meilė – iliuzija.
Grįžęs į savo rūsyje esantį butą, Brentas pažvelgė į savo erdvę ir jautė, kad tai ne namai.
Tai buvo tik pertrauka tarp dviejų pamainų.
Bet tada ponia Ruiz, savininkė, pasiūlė netikėtą sandorį: jis galėjo įrengti kambarį viršuje, kuris metų metus stovėjo tuščias, už tą pačią nuomą.
Ši maža galimybė tapo kibirkštimi.
Jis pradėjo tvarkyti kambarį – ne sau, o Štefanui.
Nusipirko naudotų baldų, nudažė sienas mėlynai (Štefano mėgstamiausia spalva), pastatė rašomąjį stalą, pakabino plakatų su raketėmis ir beisbolu.
Kartu su tuo grįždavo prisiminimai apie mamą ir jos gyvenime buvusius smurtaujančius vyrus:
Tomis – motociklininkas su netikra šypsena.
Ir Rikas – paskutinis, kuris iš jos išsiurbė sielą, kol ji nebegalėjo būti mama.
Tai buvo ta diena, kai socialinės tarnybos paėmė vaikus, o ji nieko nesakė.
Tik tyliai verkė.
Po dviejų dienų Fran netikėtai atėjo į vizitą.
Nors butas nebuvo purvinas, akivaizdu, kad Brentas gyveno ant ribos.
Tačiau viršuje Štefano kambarys buvo šviesus, asmeniškas, jaukus.
Fran pasakė:
– Padarei gerą darbą.
Ir pirmą kartą Brentas pajuto, kad yra viltis.
Tada sekė dar viena staigmena: Štefano įtėviai paprašė liudyti Brento naudai.
– Mes mylime Štefaną, – sakė ponia Bailey, – bet mylime tiek, kad žinome, jog jo vieta yra su broliu.
Brentas klausėsi savo nemokamo advokato pono Davidsono patarimų, kuris padėjo jam surinkti tvirtus įrodymus.
Paskutinės posėdžio dieną salė buvo tokia pat tyli, bet ore jautėsi kažkas kita – viltis.
Kai atėjo jo eilė kalbėti, Brentas su jauduliu pasakė:
– Neturiu daug. Bet žinau, kas yra Štefanas.
Žinau, ką jis patyrė. Nes patyriau ir aš.
Ir nenoriu jam tiesiog suteikti stogą virš galvos.
Noriu jam duoti namus.
Teisėja atidžiai jį žiūrėjo, išgirdo ir Fran liudijimą, tada pasakė:
– Valstybė ieško, kas geriausia vaikui.
Ir šiuo atveju, manau, geriausia vieta Štefanui yra šalia brolio.
Ašaros prisipildė Brento akyse.
Štefanas šoko jam į glėbį.
– Sakiau tau, – jis sumurmėjo. – Tu ne per jaunas.
Tu esi Brentas. Tu gali viską.
Brentas stipriai jį apkabino ir pirmą kartą per daugelį metų tikrai atsikvėpė.
Išėję iš teismo, susikibę už rankų, Štefanas paklausė:
– Brentai, ar galime užsisakyti picą, kad švęstume?
Brentas nusijuokė. Tikrai nusijuokė.
– Taip, broli. Galime užsisakyti picą.
Jie žengė kartu į saulę. Ir nebeatsigręžė.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą.
