Mergina žiūrėjo į jį įtariai.
Jos akys buvo aštriai mėlynos, beveik tokios pačios kaip Elenos — moters, kurią Viktoras prarado prieš beveik dvidešimt metų, per avariją, kuri jam suplėšė gyvenimą.
Nieko nesakydama, mergina slapčia nusiėmė laikrodį nuo riešo ir ištiesė jį jam, bet net minutėlei nenukreipė žvilgsnio nuo jo.
Viktoras paėmė laikrodį drebančiomis rankomis. Apvertė jį.
Ant nugarėlės išgraviruota dar buvo:
„Elenei. Su meile, V.V.“
Iš krūtinės jam išėjo oro gurkšnis, tarsi kumštis į skrandį. Tai buvo jis.
Tai buvo tas laikrodis. Jį jis padovanojo Elenai dieną, kai ją vedė.
Po jos avarijos net policija nesugebėjo surasti papuošalų — viskas buvo paskelbta prarasta upėje.
— Iš kur turi šį laikrodį? — paklausė jis, vos valdydamas balsą.
Mergina suklaidusi atsakė:
— Jis priklausė mano mamai…
Ji mirė, kai man buvo vos treji metai.
Neprisimenu jos veido, tik tai, kad ji buvo šilta… ir kvepėjo levandomis.
Viktoro keliai suminkštėjo.
— Kaip… kaip ją vadino?
— Mama? — mergina pakėlė antakius. — Elena. Elena Vladimirovna.
Viskas sustojo. Viktoro širdis tarsi sustojo.
— O tavo tėtis?
— Nežinau. Niekuomet nežinojau.
Mama mane augino viena.
Ji mirė netikėtai, o kaimynės priėmė mane pas save.
Augau kaime. Sakė, kad esu „Elena miesto prarastas vaikas“.
Tyla. Vėjas švilpė pro šakas, o kažkur toli aidėjo traukinys.
— Kiek tau metų? — paklausė Viktoras, nors jau žinojo atsakymą.
— Devyniolika.
Būtent devyniolika metų nuo Elenos mirties.
Skaičiai susiderino.
Skausmas krūtinėje virto kažkuo kitu: šoku, pripažinimu, viltimi, sumaišyta su siaubu.
Argi… Elena nemirė per tą avariją?
Ar gi… ji pabėgo, išsigandusi, slepdama nėštumą?
Mergina žiūrėjo į jį vis labiau sumišusi.
— Pone… ar Jums viskas gerai?
Viktoras priartėjo.
— Klausyk… labai tikėtina, kad aš esu… tavo tėtis.
Merginos akys išsiplėtė.
Ji atsitraukė, klibėdama.
— Ką?!
— Jį padovanojau tavo mamai.
Aš ją mylėjau… ir praradau.
Bet jei tu tikrai esi jos dukra… tu esi mano.
Ašaros pakilo jam į akis.
Mergina numetė laikrodį iš rankos.
— Niekuomet nežinojau…
Niekuomet niekas man nesakė…
— Ir aš nežinojau, — sumurmėjo jis. — Bet dabar tave radau.
Tai nėra atsitiktinumas. Negali būti.
Ir tada, be žodžio, mergina žengė žingsnį ir apkabino jį.
Drebančiomis rankomis.
Kaip vaikas, radęs savo vietą pasaulyje.
Drėgnos kelio pakraštyje, tarp grilio dūmų, pieno butelių ir praeities šukių, tėvas ir dukra susitiko — po beveik dvidešimties metų tylos, netekties ir ilgesio.
O Viktoras, chirurgas, kuris manė, kad gyvenimas jo jau nebegali nustebinti, gavo svarbiausią diagnozę savo gyvenime: širdį, išgydytą meile.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą.
