Buvau įstrigusi jo bute, kur jo mama, Margarita, elgėsi su manimi blogiau nei su tarnaitė.
Jos šaltas žvilgsnis ir nesibaigianti kritika pavertė tą vietą tikru kalėjimu.
Tada Robertas grįžo – ne dėl mūsų, o tam, kad parduotų butą savo motinos naudai.
Jam visiškai nerūpėjo, kur atsidursiu aš, vaikai ar net jo pačios mama.
Kartu jie man liepė susikrauti daiktus ir išeiti nedelsiant.
Skaudančia širdimi susidėjau savo daiktus ir išėjau, neturėdama nė menkiausio supratimo, kas manęs laukia.
Išnuomotas butas tapo mūsų laikinu prieglobsčiu.
Užrašiau berniukus – penkerių metų Oliverį ir trejų metų Alfį – į darželį, tačiau gyvenimas virto alinamu bėgimu.
Dirbau pilnu etatu, mokėjau nuomą ir rūpinausi dviem mažais vaikais – viskas atrodė tiesiog neįmanoma.
Kiekvieną vakarą, kai juos apkabindavau prieš miegą, kuždėdavau: „Mes susitvarkysime“, nors pati vos tikėjau tomis žodžiais.
Vienišumas ir neviltis slėgė mane, o viltis blėso.
Tada, po dviejų mėnesių, atsirado Paulius – jaunesnysis Roberto brolis.
Jis buvo visiškai kitoks nei šaltas ir savanaudiškas brolis.
Paulius pasiūlė mums apsistoti jo dviejų kambarių bute miesto centre.
„Nesijaudink, Emilija, jūs man visai netrukdysit“, pasakė jis su šilta šypsena.
„Tu žinai, kaip aš myliu Oli ir Alfį.
Susitvarkysime – padėsiu tau su berniukais ir finansais.
Juk esu jų dėdė, man rūpi.“
Jo balsas buvo toks nuoširdus, kad, nepaisant mano abejonių, baimė žlugti vienai nugalėjo.
Sutikau, melsdamasi, kad tai būtų nauja pradžia mums visiems.
Po pusmečio supratau, kokie skirtingi gali būti du broliai.
Paulius buvo švelni siela – kantrus, žaismingas ir nepaprastai dosnus vaikams.
Jis žaidė su jais futbolą, vakarais skaitė pasakas, net padėdavo su darželio užduotimis.
Oli ir Alfis jį dievino, jų juokas pripildė butą šilumos, kurios nebuvau jautusi daugelį metų.
Dar daugiau – Paulius matė mane. Ne tik kaip mamą, bet kaip moterį su savais troškimais ir jausmais.
Pamažu supratau, kad įsimylėjau jį.
Jo gerumas, juokas, tas žvilgsnis, kuris tirpdė mano širdį – viskas keitėsi.
Ir vis dėlto, neturėjau drąsos jam prisipažinti, bijodama sugriauti tą trapią pusiausvyrą, kurią buvome sukūrę.
Tačiau tada pagavau jį žiūrint į mane – tyliai ir susimąsčiusiai – prieš jam staiga nusigręžiant, tarsi kažką slėptų.
Tarp mūsų tikrai vyko kažkas, bet nei vienas nedrįsome apie tai kalbėti.
Vieną sekmadienį nusivedėme berniukus į pikniką parke.
Saulė švietė, oras kvepėjo gėlėmis, o vaikai bėgiojo po žolę juokdamiesi.
Paulius žaidė su jais su kamuoliu, veidas spindėjo iš laimės.
Vėliau gulėjome ant pledo su sumuštiniais ir limonadu, o vaikai nubėgo pažaisti toliau, palikdami mus vienus.
Paulius tylėjo, žiūrėjo į upę, tada staiga atsisuko į mane.
„Emilija, turime pasikalbėti“, pasakė jis drebėdamas balsu.
„Nežinau, ką tu jauti man, bet aš tave myliu.
Myliu tave ir berniukus.
Gal turėtume susituokti?
Pabandykime būti tikra šeima – laiminga šeima.“
Jo žodžiai atėmė man kvėpavimą.
Širdis daužėsi, o akyse kaupėsi ašaros.
Pagalvojau apie Roberto išdavystę, apie vienišus metus, apie baimę auginti berniukus vienai.
Ir štai dabar – Paulius siūlė dalintis viskuo – tiek džiaugsmais, tiek sunkumais.
„Taip“, sušnibždėjau, ir jo šypsena galėjo užtemdyti saulę.
Tą akimirką supratau – likimas man padovanojo antrą šansą.
Praėjus trims metams, aš ir Paulius esame susituokę, o mūsų gyvenimas kupinas meilės.
Oli ir Alfis jį vadina „tėčiu“, jų veidai spindi laime.
Praėjusią savaitę sužinojau, kad laukiuosi.
Paulius vis juokauja apie mergaitę, jo akys pilnos vilties, o berniukai piešia piešinius savo būsimai sesei ir ginčijasi dėl vardo.
Kartais, gulėdama šalia Pauliaus, vis dar negaliu patikėti – po tiek ašarų ir skausmo – kad gyvenimas gali būti toks pilnas.
Roberto šešėlis liko tolimoje praeityje.
Priešais mus – ateitis kupina meilės, juoko ir mažų kojyčių aidinčių per namus.
Ir aš žinau vieną dalyką tikrai: kartu mes padarysime savo vaikus laimingus, o mūsų dukra – kai ji ateis į pasaulį – augs namuose, pilnuose šilumos.
Keistas tas gyvenimas, tiesa?
Kai manai, kad viskas baigta, jis dovanoja naują pradžią.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk ja pasidalinti su savo draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą toliau.
