Skrandis suspaudė nerimas.
Ji greitai suvalgė ką nors iš senos spintelės ir tyliai užlipo į vieną iš svečių kambarių.
Lova buvo švari, tarsi jau seniai jos laukė.
Išorėje ežeras atspindėjo blyškią mėnulio šviesą, o namas atrodė gyvas — kvėpavo kartu su vandens paviršiumi.
Tačiau miegas neatėjo. Per daug klausimų.
Kas buvo Walteris Ionescu?
Kodėl niekas apie jį nebuvo girdėjęs?
Kodėl jo tėvai niekada neužsiminė apie brolį?
Ir iš kur ta mistinė obsesija pačiu savimi?
Kai Emilis pagaliau užmigo neramus, namą jau apgaubė tikra tamsa — tokia, kur grindų girgždesys skamba kaip žingsniai, o šešėliai ant sienų atrodo kaip gyvos būtybės.
Aštrus metalinis garsas perskrodė tylą.
Jis šoktelėjo tiesiai sėdėdamas lovoje.
Antras garsas — tarsi didžiulės durys apačioje būtų trinktelėjusios.
Emilis paėmė telefoną — nebuvo ryšio.
Ekrane atsispindėjo tik įtemptos jo akys.
Jis pasiėmė žibintuvėlį ir žengė koridoriumi…
Telefonas, skambėjęs bute, užklupo Emilį Radu prie viryklės.
Omletas šnypštė keptuvėje, užpildydamas virtuvę česnakų ir lydyto sviesto kvapu.
Jis nusipūtė rankas į rankšluostį ir piktai pažvelgė į ekraną — nežinomas numeris.
— Labas? — trumpai atsakė, toliau stebėdamas maistą.
— Ponas Radu, aš esu jūsų šeimos notaras.
Rytoj ryte turite pas mane atvykti.
Tai susiję su paveldėjimu.
Reikia pasirašyti dokumentus.
Emilis suabejojo. Jo tėvai buvo gyvi ir sveiki, iš ko jis galėjo paveldėti?
Net nesiteiravo — tik tyliai linktelėjo, tarsi skambinantysis galėtų matyti, ir uždarė ragelį.
Kitą rytą buvo debesuota ir rūkuota.
Važiuodamas per miestą, Emilis palaipsniui nusivylė dėl painiavos.
Notaras jau laukė prie savo biuro durų.
— Įeik, Emili. Žinau, viskas atrodo keistai.
Bet jei tai būtų buvę paprasta, nerizikuočiau trukdyti laisvadienį.
Biuras buvo tuščias.
Paprastai ten būdavo triukšmas, bet dabar tylą trikdė tik žingsnių aidai ant medinių grindų.
Emilis atsisėdo kėdėje priešais stalą, sukryžiavo rankas.
— Kalba eina apie tavo dėdę — Walterį Ionescu.
— Neturiu dėdės, vardu Walteris, — iškart suabejojo Emilis.
— Tačiau jis paliko tau visą savo turtą testamentu.
Notaras atsargiai padėjo prieš jį seną raktą, pageltusį žemėlapį ir lapą su adresu.
— Vila ant vandens. Dabar ji tavo.
— Ką?… Ar rimtai?
— Namai stovi ežero Konamah viduryje, Konektikuto valstijos centre.
Emilis paėmė raktą.
Jis buvo sunkus, su išblukusiu raštu.
Jis niekada nebuvo girdėjęs apie tą žmogų ar tą vietą.
Vis dėlto kažkas jo viduje užsidegė — tas momentas, kai smalsumas nugalėjo sveiką protą.
Po valandos jo kuprinėje buvo keli marškinėliai, butelis vandens ir šiek tiek maisto.
Pagal GPS, ežeras buvo vos už keturiasdešimties minučių nuo namų.
Tai dar labiau padidino jo susidomėjimą: kaip jis nežinojo, kad tokia vieta yra taip arti?
Kai kelias baigėsi, priešais išsiplėtė ežeras — niūrus, stovintis kaip veidrodis.
Viduryje stovėjo namas — milžiniškas, tamsus, tarsi tiesiog išaugęs iš vandens.
Kavinės terasoje prie kranto sėdėjo keli senoliai su kavos puodeliais.
Emilis priėjo prie jų.
— Atsiprašau, pradėjo jis, ar žinote, kas gyveno toje ežero viduryje esančiame name?
Vienas vyras lėtai padėjo puodelį.
— Mes nekalbame apie tą vietą.
Ten nevažiuojame.
Jis turėjo išnykti prieš daugelį metų.
— Bet kažkas ten gyveno, ar ne?
— Niekada nemačiau nieko prie kranto. Niekada.
Tik naktį dar girdime valčių šnarėjimą.
Kas nors atveža atsargų, bet mes nežinom kas.
Ir nenorim sužinot.
Prie liepto Emilis pastebėjo išblukusį ženklą: „Iunijos valtys“.
Viduje jį pasitiko moteris su pavargusia veido išraiška.
— Man reikia valties iki namo viduryje ežero, — tarė Emilis, ištiesdamas raktą.
— Aš ją paveldėjau.
— Niekas ten nevažiuoja, — atsakė ji šalčiu.
— Tas vieta daug kam kelia baimę. Ir man.
Bet Emilis nepasidavė.
Jo žodžiai darėsi vis įžūlesni, kol galiausiai ji sutiko.
— Gerai. Nuvešiu tave. Bet nešauksiu tavęs. Rytoj grįšiu.
Namas kilo virš vandens kaip užmiršta tvirtovė.
Medinis pontonas girgždėjo po jo žingsniais.
Junija atsargiai prisišvartavo ir pririšo valtį prie prieplaukos.
— Atvykome, — sumurmėjo ji.
Emilis žengė ant trapaus platformos, norėjo padėkoti, bet valtis jau tolumoje.
— Sėkmės!
Tikiuosi, rytoj čia būsi, kai grįšiu, — šaukė ji ir dingo rūke.
Dabar jis buvo vienas.
Jo ranka ištiesėsi prie spynos. Raktas lengvai sukosi.
Nuskambėjo duslus spragtelėjimas, ir durys lėtai atsivėrė, girgždėdamos.
Viduje kvepėjo dulkėmis, bet buvo netikėtai gaivu.
Dideli langai, storos užuolaidos ir daugybė portretų.
Vienas ypač patraukė dėmesį — vyras prie ežero, namas už jo.
Po nuotrauka rašė: „Valteris Ionesku, 1964.“
Bibliotekoje sienos buvo nukrautos knygomis su užrašais šonuose.
Darbo kampe stovėjo teleskopas ir tvarkingai sukrauti užrašų sąsiuviniai — meteorologiniai stebėjimai ir įrašai, paskutinysis datuojamas praėjusiu mėnesiu.
— Ką jis čia veikė? — sušnibždėjo Emilis.
Miegamajame — dešimtys sustojusių laikrodžių.
Ant komodos — medalionas.
Jo viduje — nuotrauka su kūdikiu ir užrašu: „Radu.“
— Ar jis mane sekė? Mane? Mano šeimą?..
Veidrodyje buvo užrašas: „Laikas atskleidžia tai, ką atrodė seniai pamiršta.“
Palėpėje gulėjo dėžės su iškarpomis iš laikraščių.
Viena buvo apskrita raudonai: „Berniukas iš Middletown dingęs. Rastas po kelių dienų nenukentėjęs.“
Metai — 1997. Emilis išpablyso. Tai buvo jis.
Svetainėje buvo patrauktas kėdė.
Ant jos — jo mokyklos nuotrauka.
— Tai jau ne tik keista…
Murmtelėjo, jausdamas ūžesį galvoje.
Skrido pilvas iš nerimo.
Greitai suvalgė kažką konservuoto, rastą sename bufete, ir tyliai užlipo į vieną iš svečių kambarių.
Lova buvo švari, tarsi jau ilgai laukė kažko.
Pro langą ežeras gaudė blankią mėnulio šviesą, o namas atrodė gyvas — kvėpavo kartu su vandens paviršiumi.
Bet miego nebuvo. Per daug klausimų.
Kas yra Valteris Ionesku?
Kodėl niekas apie jį negirdėjo?
Kodėl tėvai niekada neminėjo brolio?
Ir iš kur ta paslaptinga obsesija juo?
Kai Emilis galiausiai neramiai užmigo, namas jau buvo paniręs į tikrą tamsą — tokią, kurioje grindų girgždėjimas skamba kaip žingsniai, o sienų šešėliai jaučiasi gyvomis būtybėmis.
Aštrus metalinis garsas pertraukė tylą.
Šoktelėjo kaip išprotėjęs.
Antras garsas — lyg sunkios durys apačioje plačiai atsivertų.
Emilis paėmė telefoną — ryšio nėra.
Tik jo paties įtemptos akys atspindėjo ekrane.
Pasiėmė žibintuvėlį ir žengė koridoriumi.
Šešėliai tirštėjo, beveik tapo apčiuopiami.
Kiekvienas žingsnis aidėjo tylia baime viduje.
Bibliotekoje knygos šiek tiek judėjo, tarsi ką tik paliestos.
Studijos durys buvo atviros.
Šaltas oras veržėsi iš už sienoje kabėjusios tapiserijos, kurios Emilis anksčiau nepastebėjo.
Jis patraukė audinį — už jo buvo sunki geležinė durys.
— Ne tai… — sušnibždėjo, bet pirštai instinktyviai jau liestis prie šalto rankenos.
Durys atsidarė su pastangomis.
Už jų prasidėjo spiralės formos laiptai, vedantys po namu, po vandeniu.
Kiekvienas laiptelis dvelkė drėgme, sūrumu, metalu ir kažkuo senovišku, tarsi žengtų į istoriją.
Apačioje driekėsi ilgas koridorius su spintomis ir stalčiais.
Etiketės rodė: „Genealogija,“ „Korespondencija,“ „Išvykos.“
Vienas stalčius buvo pažymėtas: „Radu.“
Emilis drebančia ranka jį patraukė. Viduje buvo laiškai. Visi skirti jo tėvui.
„Bandžiau. Kodėl tylite? Tai svarbu jam. Emilui…“
— Taigi jis nedingo. Rašė.
Norėjo mane pažinti, — sušnibždėjo Emilis.
Koridoriaus gale buvo kitos sunkios durys su užrašu: „Tik įgaliotiems darbuotojams.
Ionesku archyvas.“ Nėra rankenos — tik delno skaitytuvas.
Šalia užrašas: „Emiliui Radu. Tik jam.“
Jis padėjo delną.
Spragt. Kambarys švelniai apšvito.
Projektorius įsijungė, o ant sienos atsirado vyro siluetas.
Žilus plaukas, pavargusios akys. Jis žiūrėjo tiesiai į Emilį.
— Sveikas, Emiliau. Jei tai matai, reiškia, manęs jau nėra.
Vyras prisistatė: Valteris Ionesku.
— Aš… tavo biologinis tėvas.
Neturėjai sužinoti tokiu būdu, bet bijau, kad tavo mama ir aš padarėme daug klaidų.
Buvome mokslininkai, apsėsti išlikimo, klimato, žmonijos apsaugos.
Ji mirė gimdymo metu.
O aš… bijojau.
Bijojau to, kuo galėčiau tapti.
Todėl tave daviau savo broliui.
Jis suteikė tau šeimą.
Bet aš niekada nustojo tave stebėti.
Iš čia. Iš namo ant ežero. Iš toli.
Emilis nugriuvo ant suolo, jaučiasi paralyžiuotas.
— Tai tu… visą tą laiką…
Įrašo balsas drebėjo:
— Bijojau tau pakenkti, bet tu tapai stipriu, geru žmogumi — geresniu, nei galėjau svajoti.
Dabar šis namas priklauso tau, kaip tavo kelionės dalis, kaip galimybė.
Atsiprašau: už tylą, už bailumą, už tai, kad buvau arti, bet niekada tikrai nebuvo.
Vaizdas patamsėjo.
Emilis nežinojo, kiek laiko praleido tamsoje.
Tada lėtai atsistojo, tarsi sapne, ir užlipo į viršų.
Auštant Junija jau jo laukė prie prieplaukos.
Pamatė jį ir susiraukė:
— Ar gerai?
— Dabar taip, — ramiai atsakė jis.
— Tiesiog turėjau suprasti.
Grįžo namo kalbėtis su tėvais.
Jie tylėjo ir jo neklausė.
Tada apkabino.
— Atsiprašome, — sumurmėjo mama.
Manėme, kad taip bus geriau.
— Ačiū, — pasakė jis.
Žinau, kad nebuvo lengva.
Tą naktį Emilis guli savo lovoje.
Lubos tos pačios.
Bet viskas aplink atrodė dabar kitaip.
Po kelių savaičių jis vėl grįžo prie ežero.
Ne gyventi, o pertvarkyti.
Name atidarytas Klimato ir Istorijos Tyrimų Centras.
Vaikai bėgiojo koridoriais, kaimynai šypsojosi ateidami.
Namas nebebuvo paslapčių ir vaiduoklių prieglauda.
Jis vėl tapo gyvybės vieta.
Jei tau patiko istorija, nepamiršk pasidalinti su draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą.
