Dukra ir žentas „įkišo“ man anūkus visoms atostogoms.
O aš, su savo vargana pensija, turėčiau juos maitinti ir pramoginti.
Šių laikų vaikai ir anūkai tapo mažais narcizais — visada reikalauja dėmesio, rūpesčio, laiko, bet nieko neduoda mainais, tik abejingumą ir priekaištus.
Kas čia per požiūris, kad vyresniems viskas privaloma?
Lyg mes, pensininkai, neturėtume savo gyvenimo, norų ar ribų — ne, mes turime būti tik nemokamos auklės.
O kai man prireikia pagalbos?
Staiga visi užsiėmę, tarsi būčiau svetima.
Mano dukra turi du berniukus — vienas dvylikos, kitas ketverių metų.
Gyvenu ramiame kaime už Mančesterio, ir viskas, ką turiu — tai mano kukli pensija ir ramybė, kurią branginu labiau už bet ką.
Nežinau, kaip tie vaikai auklėjami ar kokias nesąmones jiems kiša į galvas mokykloje, bet žinau viena — jie visiškai tinginiai.
Nei susitvarko, nei lovų pasikloja, o namai atrodo tarsi po bombardavimo.
O maistas?
Raukosi dėl normalaus maisto ir reikalauja tik picos ar šlamšto iš pakelių.
Tikras košmaras.
Kai buvo maži, buvau šalia dukros dieną naktį — juos auginau, apsipirkdavau, išsekdavau dėl jų.
Bet pastaruosius penkerius metus, nuo tada kai išėjau į pensiją, stengiausi atsitraukti nuo „nuolatinės auklės“ vaidmens.
Šiemet, kai tikrinau mokyklos kalendorių, atsidusau iš palengvėjimo: jokių atostogų lapkritį.
„Puiku,“ – pagalvojau – „šiemet išsisuksiu.“
Kokia klaida…
Praėjusį sekmadienį, pačioje spalio pabaigoje, suskamba durų skambutis.
Atidarau — prie durų stovi mano dukra Emilija su berniukais.
Vos pasisveikinusi, išpyškina:
— Mama, labas!
Berniukai lieka pas tave — prasidėjo atostogos!
Sustingau.
— Emilija, nė paskambinai?
Kas čia per staigmena?
— Jeigu būčiau paskambinus, būtum iš karto kažką sugalvojus!
– atsakė greitakalbe, nusirenginėdama juos nuo striukių.
Mes su Maiklu važiuojam į SPA — aš pervargus!
— Ką?
Juk darbe dabar nėra jokių laisvų dienų!
Pradėjau panikuoti.
— Pasiėmėm atostogų, o Maiklas pasiėmė neapmokamas dienas.
Mama, neturim laiko — vėluojam!
Greitas bučinys į skruostą, ir jos nėr.
Paliko mane su dviem vaikais, dviem lagaminais ir namais, kurie akimirksniu virto chaosu.
Po kelių minučių viskas atrodė sprogę.
Televizorius rėkia, drabužiai išmėtyti visur, vaikai laksto kaip uraganai.
Paprašiau jų susitvarkyti — visiškai ignoravo.
Pasiūliau troškinio — pradėjo verkšlenti, kad mama žadėjo picą.
Tai buvo paskutinis lašas.
Griebiau telefoną ir paskambinau jai.
— Tavo vaikai nori picos!
Aš nešvaistysiu pinigų tokiems dalykams!
— Jau užsakiau, – nutraukė mane.
Mama, jie nevalgys tavo „gaminimų“ — visada tik ginčai.
Išvesk juos kur nors, pralinksmink!
Skundiesi, kad nuobodžiauji namie!
— O su kuo?
Iš savo pensijos?
Supykau.
— O ką tu dar su ja veiki?
Tai tavo anūkai, ne svetimi vaikai!
Netikiu, kad taip elgiesi!
Ir… tu-tu-tu.
Padėjo ragelį.
Viskas.
Taip ir likau.
Palikta viena su košmaru.
Visą gyvenimą dirbau kaip vergė dėl vienintelio savo vaiko — dvigubos pamainos, pinigus skaičiavau iki paskutinio cento — ir taip esu „atsidėkota“ senatvėje.
Drebėjau iš pykčio, bejėgiškumo, neteisybės.
Aš tikrai myliu savo anūkus.
Bet jie mane išsunkia, o aš — juos.
Tarp mūsų praraja — per didelė.
Energetiškai aš jau išsekusi.
O vis dėlto, dukrai esu tik „resursas“ — mano laikas, mano pensija, mano gyvenimas — viskas jai priklauso.
Jų teisė, mano pareiga.
Grynas savanaudiškumas.
Ir taip sėdžiu, palaidota netvarkoje, riksmuose, ir galvoju: ar tik tiek tėra verta mano senatvė?
Argi nenusipelniau nieko daugiau?
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk ja pasidalinti su draugais!
Kartu galime skleisti emociją ir įkvėpimą toliau.
