Iš armijos sūnus grįžo ne tuščiomis rankomis, o su vaiku.
Paprastai taip nutinka merginoms, bet šį kartą — vaikinas grįžo su kūdikiu.
Matas tarnavo kariuomenėje Baltijos šalyse.
Namuose jo laukė mergina, kuri netgi atvyko į priesaikos ceremoniją.
Tačiau jis neatsispyrė pagundai ir susidėjo su jauna vietine mergina.
Ji pagimdė ir norėjo atsisakyti vaiko.
Jos tėvai galėjo priversti Matą vesti, bet jiems jis nerūpėjo.
Vaikinas maldavo jos neatsisakyti mergaitės, pažadėdamas, kad po tarnybos pasiims ją pas save.
Mergaitė buvo įregistruota kaip Regina, su Mato pavarde ir jo vardu kaip tėvavardžiu.
Po kelių mėnesių Matas grįžo namo su vaiku.
Iš pradžių tėvai buvo šokiruoti, bet vėliau priėmė — suteikė pagalbą, rūpestį, džiaugsmą.
Tačiau mergina neištikimybės neatleido.
Matas prisirišo prie vaiko, pripažino savo klaidą ir manė, kad viskas buvo jo kaltė.
Netrukus jo gyvenime atsirado kita moteris.
Ji norėjo ištekėti ir sutiko auginti mergaitę.
Po vestuvių jie persikėlė pas ją, nes ji nenorėjo gyventi su jo tėvais.
Ji liko namuose, jis dirbo.
Tačiau vaikas buvo neramus, moteris — įsitempusi.
Vieną dieną Matas grįžo namo dieną — mergaitė verkė krepšyje po lova, o virš jos sėdėjo katė.
Įtūžęs jis paėmė mergaitę ir nuvežė ją pas tėvus — ir nebegrįžo.
Prašė skyrybų.
Bet moteris jau buvo nėščia.
Ji pagimdė ir atnešė kūdikį tame pačiame krepšyje.
Pasakė tiesiai:
— „Arba paimi, arba atiduodu į vaikų namus.”
Kūdikiui reikėjo motinos pieno, tad Matas kasdien atveždavo jį žindyti.
Iš pradžių ji jį žindė, vėliau atiduodavo pieną, o galiausiai — apsivyniojo krūtis:
— „Tvarkykis pats.”
Vieną dieną kaimynė papasakojo apie merginą iš kaimo, kuri buvo išprievartauta.
Ji pagimdė, turėjo daug pieno ir buvo gero būdo.
Iš vargingos šeimos, atrodė kaip pasakų herojė — raudonplaukė, strazdanota, išvaizda įspūdžio nekėlė.
Matas sutiko, būdamas išsekęs — fiziškai ir psichologiškai.
Svarbiausia buvo, kad vaikai būtų šilumoje.
Išvažiavo su prašymu.
Daug įkalbinėti nereikėjo.
Matas, be didelių emocijų, sutiko.
Jie susituokė, parsivežė ją namo.
Ji — su savo vaiku, jis — su dviem.
Jos vardas buvo Uliana.
Ji iš karto ėmėsi supuoti kūdikius lopšinėle, tokia švelnia, kad Matas užmigo.
Laikui bėgant viskas nusistovėjo.
Uliana buvo darbšti, padėdavo uošviams.
Matas ją gerbė, nors iš pradžių nematė jos kaip moters.
Ji nesupyko — gal suprato, gal nenorėjo daugiau.
Mergaitės augo kaip seserys.
Matas įsivaikino Ulianos dukrą.
Vieną dieną į kaimą atvyko pirmoji Mato meilė — Matas susipainiojo, prisigėrė.
Tą vakarą pirmą kartą apkabino Ulianą.
Ir nuo tada viskas ėmė keistis.
Tai nebuvo meilė — bet buvo ramybė, supratimas, pagarba.
Jis pradėjo matyti ją kaip brangią, artimą.
Kai mergaitės pradėjo lankyti mokyklą, Uliana pasakė, kad laukiasi.
Iš pradžių Matas susigėdo — jau turėjo tris vaikus, kam dar vieno?
Bet pamatęs jos baimę, pasakė:
— „Jei turim tris, turėsim ir ketvirtą.”
Gimė berniukas — ir vėl namai prisipildė džiaugsmo.
Metai bėgo.
Ulianai buvo 49-eri, Matas — solidus vyras su pilvuku.
Gyveno ramiai.
Vieną vakarą po vakarienės Uliana atsisėdo šalia jo ir pasakė:
— „Matai, turėsim dar vieną…”
— „Tu pamišai? Visi juoksis!”
— „Per vėlu, Matai. Aš pagimdysiu.”
Jis atsiduso:
— „Oi, tu mane pribaigei…”
Naktį ji tyliai verkė, o jis sumurmėjo:
— „Niekas nemiršta! Bus vaikas — ir tai gerai.”
Jis apkabino ją ir uždėjo ranką ant pilvo.
Uliana pagimdė prieš pat gimtadienį — dar vieną mergaitę.
Pavadino ją Eugenija.
Eugenija tapo senatvės paguoda.
Graži, tamsiaplaukė, rami.
Kiti vaikai išsibarstė po pasaulį, o ji liko.
Mokėsi, o tėvas nupirko jai mašiną, kad galėtų važinėti į miestą.
Gyvenimas sukasi.
Kai kuriems — ramiai, kitiems — su posūkiais.
Bet svarbiausia — kad su meile.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk ja pasidalyti su draugais!
Kartu galime skleisti jausmus ir įkvėpimą toliau.
