Kai ji skaitė savo aklo senelio knygą, Sofija rado seną laišką, kurį 60 metų slėpė tarp pamirštos knygos puslapių — viduje slypinti širdį draskančia tiesa atskleidė prarastą laiko meilės istoriją ir paslaptį, galinčią pakeisti viską.
Sofija sėdėjo sukryžiavusi kojas prie senelio lovos, o švelni popietės šviesa prasiskverbė pro pusiau užtrauktas užuolaidas.
Ore tvyrojo pažįstamas senų knygų ir mėtinės arbatos kvapas, o jos pirštai glostė išpuoštą „Monte Kristo kunigaikščio“ viršelį.
— „Ar pasiruošęs, seneli?“ — paklausė ji, žvelgdama į senolį, atsirėmusį į pagalves.
Senelio Valterio miglotos akys susitraukė kampučiuose, kai jis šyptelėjo.
— „Visada pasiruošęs nuotykiui, mano maža biblioteko šikšnosparne.
Aš dažnai tau skaitydavau, o dabar skaityti turiu aš tau.“
— „Ir man tai labai patinka, seneli,“ atsakė Sofija.
Dvylikos metų Sofija dabar buvo ypatingos tradicijos saugotoja.
Kol jos tėvai dirbdavo iki vėlaus vakaro, ji leido popietes su seneliu Valteriu, kaip darė nuo tada, kai buvo tokia maža, kad dar tilpo jo glėbyje.
Anksčiau jo balsas suteikdavo gyvenimą pasakojimams.
Dabar, kai ketverius metus tamsa pavogė jo regėjimą, vaidmenys apsivertė.
Sofija atvėrė knygą ir ieškojo puslapio, kuriame buvo sustoję vakar.
— „Žinai, seneli,“ tarė Sofija, galvodama apie istoriją, „Dantė praleido daug metų planuodamas kerštą… bet galiausiai jis kai kuriuos atleido.
Kai kurie netgi neprašė atleidimo.
Ar tai nėra neteisinga?“
Senelis Valteris susimąstė.
— „Tai yra klausimas, ar ne?
Jis manė, kad kerštas atneš jam ramybę, bet galiausiai atleidimas jį išlaisvino.“
— „O teisingumas…
Kartais praeities palikimas nėra apie teisingumą.
Tai apie pasirinkimą ramybės vietoje skausmo.“
Jis atsiduso.
„Pamoka, kurios išmokau per visą gyvenimą.“
Sofija jį atidžiai stebėjo.
Ji norėjo paklausti, ką jis turi omenyje, bet jo žvilgsnis dabar buvo tolimas, užspaustas kažko.
— „Sofija, man atrodo, kad per daug kartų skaičiau „Monte Kristo kunigaikštį“, — silpnai šyptelėjo jis.
— „Gal perskaitytume ką nors naujo?
Pažvelk į spintą.
Manau, ten dar yra keletas knygų, kurių niekada nesame lietę.“
Sofija šoktelėjo nuo lovos.
Spintos durys pasipūtė, kai jas atvėrė, atskleisdamos dėžes su senelės tvarkingais užrašais.
Stumdama žieminių drabužių dėžę, jos žvilgsnis užkliuvo už kažko: raudono, nusidėvėjusio viršelio knygos, įstrigusios tarp dviejų batų dėžių.
Atrodė, kad ją pamiršo jau seniai, padengė plonas dulkių sluoksnis.
Sofija atsargiai ištraukė ją ir nupūtė dulkes, atskleisdama auksinius, beveik visiškai išblukusius raštus.
— „Radai ką?“ paklausė senelis Valteris.
— „Knygą, kurios dar nemačiau,“ atsakė Sofija, grįždama prie lovos krašto.
— „Viršelis raudonas, bet labai išblukęs.
Negaliu perskaityti pavadinimo.“
Ji padėjo jam knygą į rankas.
Jo pirštai glostė viršelį, kruopščiai sekdami reljefinius raštus.
Tada jo veidas pasikeitė: kampas burnos įsitempė, ant kaktos pasirodė raukšlė.
— „Seneli?
Ar pažįsti šią knygą?“
Senelio rankos pradėjo lengvai drebėti.
— „Niekada jos neskaičiau,“ tyliai tarė jis.
— „Tai buvo pirmosios mano meilės dovana prieš 60 metų… bet neturėjau drąsos jos atverti.“
Sofijos akys išsišiepė.
— „Pirmoji tavo meilė?
Prieš močiutę?“
— „Taip.
Gerokai prieš tai, kai sutikau tavo močiutę.“
Jo pirštai vis dar glostė viršelį.
„Ji vadinosi Margaret.“
— „Gal gali dabar man paskaityti?“ paklausė Sofija, jos akys spindėjo iš smalsumo.
Senelis dvejojo, bet tyliai pritarė.
— „Manau… atėjo laikas.“
Sofija atsargiai atvėrė knygą.
Puslapiai buvo pageltę, bet gerai išlikę, o tekstas vis dar aiškus.
— „Knygos pavadinimas yra „Šnabždesiai sode“, — ji skaitė iš viršelio puslapio.
Pradėjus skaityti, istorija atsiskleidė: du jauni įsimylėjėliai, išskirti aplinkybių, jų troškimas perteiktas gražiu ir švelniu prozos tekstu.
Su kiekvienu puslapiu Sofija jautė, kad skaito ne tik grožinę literatūrą, bet ir pasakojimą, kuris keistai buvo pažįstamas.
Kai pasiekė paskutinius puslapius, ji atrado ką nors kvapą gniaužiančio: paskutinį laišką, adresuotą jos seneliui Valteriui, kuris pasakojo apie karu pakeistą likimą, prarastą meilę ir neištesėtą pažadą.
Laiško žodžiai atskleidė praeities paslaptis, kurias senelis niekada nebuvo pasidalinęs…
O tiesa, kurią Sofija suprato tuo momentu, buvo ta, kad jos senelis dėl kažkokios priežasties buvo atsisakęs Margaret, priežasties, kurios jis niekada negalėjo sau atleisti.
— „Seneli…
Kodėl niekada man nepasakei apie Margaret?“ Sofija sušnibždėjo, žvelgdama į jį kitaip.
Valteris nedelsdamas neatsakė.
Jo žvilgsnyje buvo liūdesys, bet ir ramybė, kurios jis ilgai nebebuvo turėjęs.
Galiausiai jis tyliai kalbėjo:
— „Kai kurios istorijos…
Nėra skirtos būti pasakotos, Sofija.
Bet gal dabar…
Po tiek daug laiko…
Atėjo laikas jas žinoti.“
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su savo draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą.
