Išsitraukiau telefoną iš kišenės ir paspaudžiau „play“.
Paslėpta mama broskėje kamera — dovana iš manęs — įrašė kiekvieną žodį, kiekvieną įžeidimą, kiekvieną draudimą.
Robertas iš karto paraudo.
— „Kas… kas čia?“ sumurmėjo jis, ištiesdamas ranką link telefono.
— „Tai įrodymas, kad tu nesi tas vyras, kurį save pristatai.
Ir jei klausi, aš jau viską išsiunčiau advokatui.“
Pažiūrėjau jam tiesiai į akis.
— „Taigi, brangusis Robertai, arba tu išeini, arba mes spręsime teisiniu keliu.
Iš tiesų… manau, mama turi kelias tinkamas sukneles teismo dienai.“
Mama pirmą kartą pakėlė galvą ir silpnai nusišypsojo.
Tada, nieko nesakydama, iš spintos ištraukė seną lagaminą ir pradėjo jį pakuoti.
Savo reikmėms.
Šį kartą – teisinga kryptimi.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su savo draugais!
Kartu galime skleisti jaudulį ir įkvėpimą.
