Iš savo slėptuvės, ponas Radu pamatė mažą rankytę, besistiebiančią paimti maisto paketą.
Smalsus ir susirūpinęs, jis lėtai priartėjo prie namo.
Kai priėjo prie durų, jis lengvai pabeldė.
Po ilgos tylos, durys truputį atsivėrė, o slenksčio viduje stovėjo apie šešerių metų berniukas su didelėmis, išsigandusios akimis.
„Labas,“ švelniai tarė ponas Radu.
„Esu Mirunos draugas.
Ar galiu įeiti?“
Berniukas linktelėjo ir pravėrė duris.
Viduje ponas Radu rado kuklią, bet švarią kambarį, kur jauna moteris sėdėjo ant improvizuotos lovos, laikydama ant rankų kūdikį.
„Esu Ioana,“ moteris sušnibždėjo.
„Mirunos mama man padėjo, kai praeitą mėnesį praradome namus.
Ji surado mums šią laikino prieglobsčio vietą, bet pažadėjome niekam nesakyti.
Ji galėtų turėti bėdų, jei kas nors sužinotų, kad ji leido mums čia gyventi.“
Tą vakarą ponas Radu ne tik suorganizavo oficialią pagalbą šeimai, bet ir suprato, kad mažoji Miruna, su savo didžiule širdimi, padarė daugiau už šią šeimą nei dauguma suaugusiųjų galėtų.
Kartais didžiausios užuojautos pamokos ateina iš mažiausiųjų.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą.
