Kai Kati tapo garsi stilistė, ji niekada nesitikėjo, kad jos sužadėtinis gali ją menkinti dėl jos profesijos.
Todėl, kai pasitaikė proga pamokyti jį, ji nė kiek nedvejojo.
Mano kelias prasidėjo būnant šešiolikos, kai gyvenimas mane trenkė kaip iš giedro dangaus.
Mano tėvas išvyko į Europą, palikdamas mus su mama, kuri sirgo sunkia liga.
Būdama vyriausia, perėmiau atsakomybę ir greitai susiradau darbą kirpykloje.
Pradėjusi nuo paprasčiausių darbų, tokių kaip plaukų plovimas ar grindų šlavimas, karjeros laiptais kopiau su visišku atsidavimu.
Mano įgūdžiai sužydėjo, ir netrukus tapau žinoma tarp elito – stilistė, kurios norėjo visi.
Tuo metu sutikau Andrių muzikos festivalyje – jis buvo iš visiškai kitokio pasaulio, studijavo teisę.
Nors turėjau kuo didžiuotis, Andrius kartais ignoruodavo, kokio proto ir pastangų reikalauja mano karjera.
Tai buvo kelionė pilna aistros, sunkaus darbo ir meilės – dviejų kontrastingų pasaulių bandymas susilieti ieškant abipusės pagarbos.
Apžvelgdama mūsų santykius, pastebėjau subtilų jo polinkį mane nuvertinti, ypač dėl mano išsilavinimo ir profesijos.
Šios akimirkos pamažu kaupėsi ir kėlė tylų įtampą tarp mūsų.
Mūsų santykiai, prasidėję su daug pažadų ir supratimo, ėmė byrėti, kai Andriaus juokeliai apie mano darbą tapo įprasti.
Iš pradžių juos ignoravau – galvojau, toks jo humoras.
Bet ilgainiui tie komentarai tapo nebejuokingi – jie buvo užmaskuota kritika.
Andrius dažnai lygindavo mūsų išsilavinimo kelius, išaukštindamas save ir menkindamas tai, ką aš pasiekiau savo jėgomis.
Per susitikimus su draugais pastebėjau jo nenorą kalbėti apie mano profesiją – tarsi tai būtų kažkas gėdingo tarp jo akademinių bičiulių.
Sužadėtuvės ėmė slėgti.
Žiedas, kurį jis man padovanojo, primindavo ne tik jo turtus, bet ir išsilavinimą, kuris jam padėjo tiek pasiekti.
Ar aš tik paprasta kirpėja?
Ši auganti įtampa pasiekė viršūnę per vakarienę, kurią galiu apibūdinti tik kaip „paskutinį lašą“.
Buvome su Andriaus draugais iš teisės fakulteto, ir jaučiausi vienintelė, kuri neatitinka jų akademinių standartų.
Vakaras sukosi apie teisinius teorinius klausimus ir bylas – man tai buvo svetima, bet vis tiek įdomu.
Lūžio taškas atėjo, kai vienas iš jo draugų, bandydamas įtraukti mane į pokalbį, paklausė, ką manau apie vieną aktualų įvykį.
Bet nespėjau net prasižioti, kai Andrius nukirto: „Nesivargink, ji tik kirpėja.
Tokie dalykai jos nedomina, tiesa, brangioji?“
Jo žodžiai – aštrūs ir žeminantys – nuskambėjo prie stalo, po kurių sekė nejaukios tylos ir priverstiniai šypsniai.
Buvau priblokšta – ne tik dėl viešo pažeminimo, bet ir dėl to, kad vyras, kurį mylėjau, mane laikė menkesne.
Išraudau iš gėdos ir pykčio, bet suvaldžiau save.
Atsakiau ramiai, su sarkazmu: „Ačiū, Andriau. Smagu, kad taip rūpiniesi mano reputacija.“
Vakarą praleidau tylėdama, mintyse virė emocijos.
Ta naktis buvo lūžio taškas mūsų santykiuose.
Tai buvo pavojaus signalas, išryškinęs gilias problemas, kurias turėjome išspręsti.
Andriaus pastaba nebuvo tik apie tą vakarienę – ji atspindėjo jo požiūrį į mano profesiją ir į mane pačią.
Ji privertė mane susimąstyti, ar mes iš tikrųjų tinkame vienas kitam ir ar abipusė pagarba galėtų kada nors būti mūsų santykių pamatas.
Nuo tada pradėjau rimtai mąstyti apie mūsų bendrą ateitį.
Buvo aišku, kad norint šiems santykiams klostytis – ar bent jau išlikti – turime atvirai kalbėtis apie pagarbą, supratimą ir kiekvieno indėlio vertinimą.
Ta vakarienė pažadino manyje tvirtesnį savivertės jausmą ir ryžtą reikalauti pagarbos, kurios nusipelnau – ne tik iš Andriaus, bet iš visų.
Po tos katastrofos man užsidegė ugnis viduje.
Kitą dieną darbe, šukuodama kliento plaukus, sugalvojau planą.
Nusprendžiau parodyti Andriui, kiek iš tikrųjų verta mano profesija – ir kad jis pasigailėtų dėl savo žodžių.
Per pertrauką susisiekiau su savo klientėmis, papasakojau joms apie planą ir paprašiau pagalbos.
Džiaugiausi – visos sutiko padėti.
Dauguma jų pačios buvo patyrusios pažeminimą iš vyrų, tad noriai pasisiūlė padėti.
Suorganizavau vakarienę – ne bet kokią, o tokią, kuri turėjo atskleisti tikrąjį mano profesijos pasaulį Andriui.
Paskambinau jam, apsimesdama, kad viskas gerai.
Atrodė palengvėjęs – galvojo, kad aš jau atsileidau po paskutinio mūsų pokalbio.
Pakviečiau jį vakarienės, sakiau, kad tai bus paprastas susitikimas su „keliais mano draugais“.
Jis iškart sutiko – nė nenujautė, kas laukia.
Tą vakarą Andrių pasitikau kambaryje, pilname mano klientų – sėkmingų verslininkių, žinomų menininkių ir įtakingų figūrų, visos pažįstamos iš mano salono.
Vakarui bėgant, Andrius buvo vis labiau nustebęs ir vis mažiau užtikrintas.
Aplink sklandė diskusijos ne tik apie šukuosenų meną, bet ir apie tai, kaip mano darbas padeda joms užmegzti svarbius ryšius.
Kiekviena klientės istorija pabrėžė, kokio proto ir rafinuotumo reikia mano profesijai – tai privertė Andrių abejoti savo išankstinėmis nuostatomis.
Vakaro kulminacija buvo tada, kai garsus verslo magnatas viešai padėkojo man už kūrybiškumą ir profesionalumą, sakydamas, kad mano darbas sustiprino jo pasitikėjimą savimi ir padėjo jam pasiekti sėkmės.
Andrių ištiko šokas, kai sužinojo, kad ponia Popa – jo viršininkė – yra viena mano klienčių.
„Brangioji, iš kur pažįsti ponią Popą?
Ji mano viršininkė!
Reikia su ja susipažinti – gal tai mano šansas gauti paaukštinimą,“ sušnibždėjo jis.
Pasiėmiau jį už rankos ir nusivedžiau tiesiai prie grupelės damų, tarp jų buvo ir jo viršininkė.
„Labas vakaras, ponios, norėjau jums pristatyti savo sužadėtinį.
Štai Andrius.
Būkite jam geros – jis dar tik asistentas, o aplink stiprias moteris šiek tiek nervinasi, tiesa, brangusis?“ – tariau saldžiu tonu.
Andrius atrodė lyg perkūno trenktas.
„Ne, ne, aš baigęs teisę, dirbu jūsų firmoje jau dvejus metus ir noriu tapti jaunesniuoju partneriu, ir aš—“ – mykė jis, o moterys jam nusišypsojo gailestingai, kaip vaikui, kuris giriasi, ir grįžo prie savo pokalbių.
Andrius įniršo.
Nutempė mane į šalį.
„Kaip tu galėjai taip pasielgti?“ – sušuko jis.
„Aš pasijutau kaip idiotas – dėl tavęs – man buvo taip gėda!“
„Skauda, tiesa?
Padariau tą patį, ką tu padarei man su savo draugais.
Šie žmonės – mano draugai – klausosi, ką aš turiu pasakyti,“ atsakiau pasitikėdama savimi.
Mano klientės, mano draugės, žvelgė į jį su ta pačia gailestinga panieka, kuria jis mane žvelgdavo anksčiau.
Šis vaidmenų pasikeitimas suglumino Andrių, o vėliau jis įsiuto.
Jis man priekaištavo – jautėsi pažemintas ir atskleistas.
Ramiu tonu paaiškinau jam, kad tai buvo veidrodis, atspindintis mano patirtį prie jo draugų stalo.
Tai buvo pamoka apie empatiją – būdas parodyti, koks svarbus yra žodžių ir veiksmų poveikis.
Pabrėžiau, kad mano tikslas nebuvo jį pažeminti, bet parodyti, kad kiekvienas žmogus nusipelno pagarbos – nesvarbu, kokia jo profesija.
Kai po kelių dienų Andrius paskambino verkiantis ir atsiprašė, buvau gana šalta.
Žinojau, kad jo ketinimai buvo geri, bet negalėjau įsivaizduoti ateities su vyru, kuris taip ilgai mane laikė nieko verta.
Po apmąstymų grąžinau jam deimantinį žiedą.
Galėtume viską pradėti iš naujo, bet turėjau rimtai permąstyti mūsų sužadėtuves.
Jei tau patiko ši istorija, pasidalink su savo draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą.
