Mirštanti moteris maldavo savo draugės pasirūpinti jos dukra.
Po laidotuvių mažoji mergaitė sušnibždėjo: „Mama gyva!“
Marina laikė draugės Tanios ranką ir negalėjo patikėti, kad visa tai vyksta iš tikrųjų.
Tania buvo išsekusi nuo ligos, arti mirties – bet jos akys buvo gyvos, ne iš baimės dėl savęs, o iš rūpesčio dėl mažo padarėlio, kuris sėdėjo kambario kampe ir flomasteriu piešė gėles ant servetėlės.
– Mariš, prašau… – sušnibždėjo Tania silpnu balsu.
– Pasiimk Verošką pas save. Tu turi namus, didelę širdį…
Ji nebeturi nieko. Tik tave. Pažadėk man…
Marina sunkiai linktelėjo:
– Pažadu tau. Mylėsiu ją kaip savo vaiką, Taniuša.
Po dviejų dienų Tania mirė. Laidotuvės buvo kuklios.
Veroška stovėjo šalia Marinos ir tvirtai laikė jos ranką. Ji neverkė. Tik tylėjo.
Vakare, kai grįžo į Marinos namus, mergaitė ilgai stovėjo prie lango ir žiūrėjo į tamsą. Tada staiga sušnibždėjo:
– Mama gyva. Aš jaučiu tai…
Marina krūptelėjo ir atsisėdo šalia.
– Brangioji, tavo mama dabar danguje.
Ji gyvena tavo širdyje. Ir tai taip pat yra gyvenimas.
Bet Veroška papurtė galvą:
– Ne… Aš jaučiu tai. Ji kažkur ten… ji šaukia mane. Labai tyliai.
Marina neprieštaravo. Galbūt tai buvo vaiko proto gynybos mechanizmas.
Tačiau kitą dieną mergaitė paprašė nuvykti į geležinkelio stotį:
– Aš žinau, kur ji yra, – tvirtai pasakė ji.
Iš smalsumo – arba iš nerimo – Marina sutiko.
Jos važiavo autobusu, o paskui mikroautobusu.
Išlipo prie seno pastato miesto pakraštyje – buvusios infekcinių ligų klinikos, dabar – benamių prieglaudos.
Veroška ryžtingai įėjo vidun. Perėjo koridorių ir staiga nubėgo link moters, gulinčios ant čiužinio po laiptais.
– Mama! Marina sustingo. Moteris stulbinamai panaši į Tanią.
Tik jos žvilgsnis buvo tuščias, veidas – be išraiškos.
– Tania?.. – sušnibždėjo Marina. – Bet… tu…
Prieglaudos gydytojas paaiškino:
– Moteris buvo rasta prieš kelias dienas prie kelio.
Manėme, kad ji benamė. Jokio asmens tapatybės dokumento. Panašu, kad ji kenčia nuo amnezijos.
Arba yra šoko būsenoje. Nežinojome, kas ji yra.
Tania pažvelgė į Verošką – ir staiga jos akys prisipildė ašarų.
– Vero…ška?
Ji apkabino mergaitę, ir pirmą kartą vaikas pradėjo nekontroliuojamai verkti.
Vėliau paaiškėjo, kad Tania „mirties“ dieną patyrė širdies sustojimą, bet pakeliui į morgą buvo atgaivinta.
Deguonies trūkumas sukėlė stiprų neurologinį sutrikimą – jos atmintis buvo visiškai ištrinta.
Kol visi manė, kad ji mirusi, ji klaidžiojo – pasimetusi –, kol vienintelė, kuri pajuto tiesą, – jos dukra – ją surado.
Tada Marina suprato: ji ištesėjo savo pažadą. Nes dabar Tania vėl turėjo šeimą – draugę, dukrą, namus.
O mergaitė turėjo mamą – stipresnę už mirtį.
Praėjo kelios savaitės.
Tania jau gulėjo tikrame ligoninės kambaryje.
Šalia jos Veroška pynė apyrankę iš siūlų ir niūniavo vaikišką dainelę.
Atsiminimai pamažu sugrįžo.
Veidai, vardai, skausmas – viskas kilo iš gelmės, tarsi iš ledo.
Kartais Tania vidury nakties pabusdavo, šaukdavo, neatpažindavo savęs veidrodyje, nežinodavo, kur esanti.
Bet Veroška visada buvo šalia. Ji nebijodavo.
Tik paglostydavo mamai skruostą ir sušnibždėdavo:
– Tu su manim. Ir tai reiškia – viskas gerai.
Marina lankydavosi beveik kasdien. Atnešdavo virto maisto, švarių drabužių, reikalavo MRT, atsivesdavo gerų gydytojų.
– Aš nepasiduosiu, Taniuša. Tu atsistos ant kojų.
Dėl Veroškos. Dėl savęs. Mes abi tiek iškentėjom. Ir tai įveiksim.
Po mėnesio Tania jau sėdėjo ant suoliuko ligoninės parke.
Vienoje rankoje laikė arbatos puodelį, kitoje – Veroškos ranką.
– Žinai… Aš girdėjau tave, Vero. Tamsoje.
Tai buvo kaip balsas, ištraukiantis mane iš košmaro.
Veroška prisiglaudė prie jos:
– Nes tu mano mama. O mamos nemiršta. Jos tik kartais pasimeta…
Per Naujuosius metus Tania grįžo namo – į tą patį namą, kuriame Marina buvo pažadėjusi būti Veroškos mama. Bet dabar Marina buvo tik draugė, sesuo, šeima. Ji pasakė:
– Šie namai priklauso ir tau, Tania. Gyvenk. Gykyk.
Ir žinai ką – mes padarėm tai.
Veroška bėgiojo po namus ir kabino girliandas.
– Ar manai, Kalėdų Senelis žino, kad mama grįžo? – sušuko ji iš kito kambario.
Tania nusišypsojo, pažvelgė į snaiges lange ir sušnibždėjo:
– Jei nežinojo, tai dabar tikrai žino.
Ji gyveno. Ne todėl, kad įvyko stebuklas.
O todėl, kad jos dukra tikėjo ja. Ir draugė. Stipresnė už mirtį.
Pavasarį Tania jau vedė Verošką į mokyklą.
Kai kurios mamos smalsiai klausė:
– Ar jūs tikrai jos mama? Atsiprašome, bet… buvo sakoma…
Tania nusišypsojo:
– Gyvenimas mėgsta staigmenas.
Bet lengva nebuvo. Ji pradėjo nuo nulio: be dokumentų, be darbo, be pasitikėjimo savimi.
Tik su atminties nuotrupomis – ir Marina šalia.
Marina surado jai darbą labdaros organizacijoje – kaip administracinei asistentei.
– Kažką ramaus, be streso, – sakė ji.
– Tiesiog turi vėl pajusti, kad gyveni.
Pirmą kartą po ilgo laiko Tania gavo atlyginimą.
Kuklų, bet savo. Veroška rytais supakuodavo jai pietus ir palikdavo mažus raštelius:
„Tu esi stipri, mama. Aš tavimi didžiuojuosi.“
Taip Tania pradėdavo dieną – šiais žodžiais. Lyg malda.
Po metų Tania su dukra išsinuomojo mažą, bet jaukų butą. Pirmos apžiūros metu ji pasakė nuomotojai:
— Mano praeitis sunki.
Bet dabar viskas tikra. Nebebėgu nuo praeities – kuriu ateitį.
Moteriai į akis pritvinko ašarų ir ji tarė:
— Aš taip pat viena auginau dukrą.
Imkit raktus. Noriu, kad šiuose namuose gyventų stiprios moterys.
Motinos dieną Veroška stovėjo mokykloje su mikrofonu rankoje ir deklamavo eilėraščius. Pabaigoje sustojo, pažvelgė į salę ir pasakė:
— Mano mama mirė. Bet tada ji vėl atgijo.
Nes aš ją labai myliu. Ir nes turime tetą Mariną – ji irgi mama.
Nes ji turi didelę širdį.
Visa salė verkė.
Tania suspaudė Marinos ranką. Ši švelniai nusišypsojo:
— Dabar žinau, kad mano pažadas nebuvo veltui.
O Tania tyliai atsakė:
— Ir aš žinau, kad mano sugrįžimas nebuvo veltui.
Nes kartais meilė ne tik išgelbsti. Ji pažadina gyvenimui.
Praėjo dar dveji metai.
Vieną dieną Tania įžengė į mokyklos sceną – ne kaip mama, o kaip kviestinė viešnia.
Salė buvo pilna mokinių, tėvų, mokytojų.
Ir Marinos. Ir Veroškos – jau paūgėjusios, su kasytėmis ir kaspinėliais.
Tania kalbėjo paprastai, be pompastikos:
— Kai patenki į tamsą – be vardo, be namų, be savęs – lieka tik viena gija. Meilė.
Jei kas nors kitoje to siūlo pusėje laiko – tu grįžti.
Aš grįžau. Nes mano dukra manęs nepaleido. Ir mano draugė nepasidavė.
Pauzė.
— Aš ne nugalėtoja. Aš tiesiog mama, kuri iš naujo išmoko būti laiminga.
Plojimai nebuvo garsūs – bet šilti, nuoširdūs. Kai kurie nusišluostė ašaras.
Po renginio nedrąsus berniukas sušnibždėjo jai:
— Mano mama ligoninėje… Bijau, kad ji negrįš.
Bet jūs… jūs suteikėte man viltį. Ačiū.
Tania jį apkabino. Neklausė, kaip jis vardu. Tiesiog apkabino.
Vakare jos trys – Marina, Tania ir Veroška – sėdėjo balkone su arbatos puodeliu.
Oras kvepėjo alyvomis.
— Žinai, – pasakė Marina, – aš maniau, kad aš tave išgelbėjau.
Bet dabar suprantu: tu mane išgelbėjai. Tu ir Veroška.
Jūs parodėt, kad mirtis nėra pabaiga. Jei yra meilės.
Tania pažvelgė į dukrą, kuri buvo užmigusi jos glėbyje, ir sušnibždėjo:
— Ji yra mano siūlas. O tu esi mazgas. Tas, kuris mane laikė.
Jos tylėjo ir žiūrėjo į miesto žiburius.
Gyvenimas tęsėsi. Bet dabar jame buvo viskas: skausmas, šviesa, namai.
Svarbiausia: mama iš tiesų gyveno. Ir ji niekada daugiau nepasimes.
