– Tu net neturi sugebėjimo paeiti! – vyriškis šaipiai tarė, pažvelgė į ją iš aukštai, su tuo ironijos kupinu šypsniu lūpose.
– Ką tau dar reiškia čia likti? Nematai, tavo gyvenimas baigėsi?
Aš… aš dabar turiu naują gyvenimą. Galiausiai kažką tikro!
Elena tylojo. Ji juos stebėjo. Abu.
Jis – sujaudintas, prakaituotas, marškinių apykaklė pakrypusi.
Ji – jauna moteris, gerai apsirengusi, bet šalta kaip ligoninės durys.
– Ir… kodėl tu atėjai? – pagaliau neutraliu tonu paklausė Elena.
– Na, galvojau, geriau tau pasakysiu tiesiogiai, kol neišgirsi iš kažkieno kito.
Mes kraustomės. Į mūsų butą. Tavo butą.
Iš tiesų jis buvo mūsų, bet… kadangi tu nebegali… – jis nutraukė, padarė neaiškų gestą link jos kojų.
Elena ištiesė ranką link mažo stalo ir paėmė ploną bylą, kurią jau kurį laiką ruošė.
– Štai. – Ji ramiai ją jam įteikė. – Viskas čia. Testamentas. Nuosavybės perdavimas.
Jums reikia vietos pradėti iš naujo. Aš… baigiau.
– Ką? Tu mums palieki namą? – paklausė jis, beveik sutrikęs.
– Tiesiog taip? – pridūrė meilužė, neprisileidžiant arčiau.
– Taip, namas yra jūsų. Aš turiu kitų reikalų.
Vyras trumpai nusijuokė, išdidžiai:
– Kitų reikalų? Tu? Tu net neturi sugebėjimo paeiti!
Elena užmerkė akis akimirkai. Tada jas vėl atvėrė.
Jos žvilgsnis buvo skaidrus, griežtas, bet nepykęs. Tik… ryžtingas.
Lėtai ji pakilo nuo fotelio ir atmetė antklodę.
Kontroliuojamais judesiais pastatė sulankstomą vaikštynę prieš save ir žengė.
Vienas žingsnis. Dar vienas.
Vyras pravėrė akis, meilužė sustingo su pravertu burna.
– Aš turėjau avariją, ne viso gyvenimo bausmę, – ramiai tarė ji.
– Bet dabar tai jau nebe svarbu.
– Kaip… tu tai reiškia? – sukikeno jis. – Bet gydytojai… tu juk sakei…
– Tu taip supratai. Man reikėjo laiko. Ramybės. Atstumo nuo tavęs.
Ir žinai ką? Tu man tiksliai tai ir suteikei – net nejausdamas.
Ji nuėjo prie durų ir prieš išeidama apsisuko dar kartą. Jos balsas buvo aiškus ir garsus:
– Tu atėmei mano namus. Aš atėmiau tavo laisvę.
– Ką tu pasakei?! – išsigandusi paklausė meilužė.
– Ką tai turėtų reikšti? – paklausė ir jis, bet jo balsas jau drebėjo.
Elena šiek tiek nusišypsojo.
– Byla? Perskaityk ją gerai. Ypač paskutinį puslapį. Paskutinį paragrafą.
Ir ji paliko kambarį. Jos žingsniai buvo lėti, bet tvirti.
Už jos tylą jų galvose sprogo audra.
Vyras atvėrė bylą, drebėjančia ranka pervertė puslapius.
Kai pasiekė pabaigą, jo veidas išblyško. Burna susitraukė, bet nė žodžio neišleido.
Paskutiniame paragrafe buvo parašyta:
„Pagal pridėtus nuostatus nuosavybės perdavimas įvyksta tik tuo atveju, jei įrašytam savininkui perduodama vienintelė globos teisė į mažametį vaiką, kilusį iš nesantuokinės sąjungos.“
Jis pažvelgė į savo meilužę.
– Tu… nesakėi nieko apie vaiką.
– Nes… – ji sausai nurytavo – …jis nėra tavo.
Buvo girdimas tik vienas garsas: Elenos vaikštynės ramus dundesys ant grindų.
