Mano vardas Robertas. Praėjus penkiems mėnesiams po žmonos mirties, nusprendžiau parduoti jos automobilį.
Jis visą tą laiką stovėjo kieme, nejudintas nuo pat dienos, kai ji mirė.
Maniau, kad atėjo laikas paleisti.
Bet tai, kas turėjo būti paprastas žingsnis į priekį, virto kažkuo, ko niekada nebūčiau galėjęs numatyti.
Ruošdamas automobilį pardavimui, radau kažką, kas mane pribloškė.
Tai privertė mane pradėti abejoti viskuo, kuo iki tol tikėjau.
Apie ją. Apie mus.
Apie visą mūsų bendrą gyvenimą.
Visas mano pasaulis pradėjo byrėti po to, kai Nensė mirė.
Dienoraštis.
Nežinau, kaip kitaip tai išreikšti.
Dalykai, kurie anksčiau atrodė svarbūs, dabar tokie nebebuvo.
Dienos pradėjo susilieti į vieną.
Vakaro valandos tapo ilgesnės ir sunkesnės.
Rytais nubusdavau, spoksodavau į lubas nežinia kiek laiko, kol priversdavau save išlipti iš lovos.
Turėjau eiti į darbą ir mokėti skolas.
Todėl versdavau save keltis, skustis, praustis ir rengtis.
Bet tiesa tokia – manęs ten iš tikrųjų nebuvo.
Kūnas buvo, bet mintys – ne.
Net kai atvykdavau į biurą, sėdėjimas už stalo atrodė tarsi bausmė.
Žiūrėdavau į kompiuterį, vos suvokdamas žodžius ekrane.
Jaučiausi atitrūkęs nuo visko.
Toks jau yra gedulas.
Kartais įstrigdavau prisiminime apie paskutinę savaitę, kai Mama mirė.
Jos mirtis nebuvo netikėta, bet nuo to nebuvo lengviau.
Nensė sirgo krūties vėžiu.
Mes apie tai nesužinojome, kol jau buvo per vėlu.
Gydytojai aptiko ligą tik tada, kai ji iš krūties išplito į plaučius.
Liga vystėsi tyliai, o kai pasirodė simptomai – nuolatinis kosulys ir krūtinės skausmai – ji jau buvo ketvirtoje stadijoje.
Gydytojai pasakė, kad gydymas jos neišgydys, bet galbūt pavyks suteikti jai šiek tiek daugiau laiko, todėl darėme viską, ką galėjome.
Ji gavo vaistus.
Ji priėmė juos be priekaištų.
Daugumą dienų ji šypsojosi, bet aš matydavau, kad jai skauda.
Kai kuriomis dienomis ji net negalėdavo išlipti iš lovos.
Supratau, kad turiu pakeisti prioritetus.
Iškart sumažinau darbo krūvį.
Nieko nebebuvo svarbiau už buvimą šalia jos.
Kiekvieną akimirką, kai nebuvau darbe, praleisdavau su ja.
Lydėjau ją į kiekvieną vizitą.
Stengiausi būti stiprus dėl jos, nors viduje jaučiausi visai sugriuvęs.
Daugiau nei metus praleidome ligoninėje – tai grįždami namo, tai vėl sugrįždami.
Kiekvieno vizito metu sulaikydavau kvėpavimą, laukdamas bent menkiausios užuominos, kad situacija gerėja.
Tačiau galiausiai supratau – tai buvo tik tuščia viltis.
