Paulas ir Dakota buvo neatskiriami.
Šis šuo ne tik buvo gražus, bet ir neįtikėtinai ištikimas bei mylintis.
Paulas jį pamilo nuo pat momento, kai pirmą kartą paėmė mažą šuniuką į rankas.
Praėjo dienos, ir Paulas visą laiką leido su Dakota: jie pasivaikščiodavo, medžiodavo, tiesiog mėgavosi gyvenimu.
Atrodė, kad niekas negali sugriauti šios harmonijos.
Bet vieną dieną viskas pasikeitė.
Paulas pradėjo naudoti Dakotą veisimui.
Šuniukai atrodė kaip maži vilkai, ir nors tai jam atnešė gerą pelną, Dakotos sveikata su kiekvienu nauju vados palikuoniu vis blogėjo.
Kai veterinaras apie tai sužinojo, jis griežtai uždraudė tai tęsti.
Paulas, nebegalėdamas ištverti spaudimo, staiga atšalo savo buvusiam mylimajam.
Vieną dieną Paulas nuvedė Dakotą giliai į mišką, pririšo prie medžio ir dingo.
Įsivaizduokite: kadaise laimingas šuo staiga suprato, kad jį išdavė.
Jis šaukė, kaukė, ieškojo savo šeimininko – bet viskas buvo veltui…
Paulas dingo iš miško, o Dakota liko pririštas prie medžio.
Jo širdis smarkiai plakė, jis nesuprato, kodėl tas žmogus, kurį jis labiausiai mylėjo, taip pasielgė.
Ilgai loja, kaukė, bet atsakė tik vėjas ir paukščiai.
Miškas pamažu tamsėjo, šalčio prispaustas Dakota pavargo ir susirietė prie medžio šaknų.
Netikėtos vilties spindesys
Kitą rytą jis pabudo ir pamatė, kad kažkas artėja.
Senas vyras, Petras, dažnai eidavo rinkti grybų, išgirdo šuns liūdną balsą.
Pamatęs gyvūną, iš pradžių netikėjo, kad kas nors gali čia palikti tokį gražų padarą.
Jis lėtai priartėjo, kad nebaisu būtų.
Dakota pirmiausia atsitraukė, bet tada nurimo išgirdęs vyro ramią balso intonaciją ir leido nuimti virvę.
Petras parsivežė šunį namo.
Namie jis davė šiltą vandenį, maistą, ir nors jau turėjo dvi kates, jo širdis iš karto atsivėrė Dakota atžvilgiu.
Šuo, nors gedėjo savo šeimininko, jautė, kad šis žmogus nenori jam pakenkti.
Naujo gyvenimo pradžia
Praėjo dienos.
Dakota pamažu atsigavo, o Petras kiekvieną rytą vesdavo jį į turgų ar pievą, kur jis galėjo laisvai lakstyti.
Kaimo gyventojai žavėjosi šunimi, ir netrukus visi žinojo, kad Petras rado naują draugą.
Tuo tarpu Paulas kaime sulaukė blogos reputacijos.
Žmonės sužinojo, ką jis padarė su šunimi, ir nusisuko nuo jo.
Medžioklės draugai taip pat pašalino jį iš savo rato.
Pinigai, kuriuos jis uždirbo iš šuniukų, staiga nieko neverti, nes niekas su juo nebenorėjo bendrauti.
Susitikimas
Vieną popietę, po kelių mėnesių, Petras su Dakota vaikščiojo kaimo pakraštyje esančioje pievoje.
Staiga priešais juos pasirodė Paulas.
Pamatęs Dakotą, jo akys išsiplėtė.
Šuo taip pat sustojo ir akimirkai sustingo.
Lyg atpažino seną šeimininką, bet nebetrūko pasileisti pas jį.
Jis tik pažvelgė į jį, tarsi klaustų: „Kodėl?“
Paulas bandė jį kviesti, bet Dakota tiesiog prisiglaudė prie Petro ir beveik apsauginai žiūrėjo į jį.
Paulo akys prisipildė gėdos.
Tada jis tikrai suprato, ką prarado.
Bet jau buvo per vėlu.
Pabaiga
Dakota niekada nebegrįžo pas jį.
Šalia Petro rado naujus namus, kur gavo meilę, rūpestį ir pagarbą.
Kaimas taip pat juos pamilo, kai matė kartu: senas žmogus ir ištikimas šuo kasdien vaikščiojo, tarsi visada būtų priklausę vienas kitam.
Paulas liko vienas.
Iki gyvenimo pabaigos jis nešiojo tos dienos kaltę, kai išdavė vienintelį padarą, kuris jį mylėjo be sąlygų.
Tačiau Dakota vėl išmoko pasitikėti ir laimingai praleido likusius metus šalia Petro – laisva, be baimės, mylima.
