Lietus pylė nesustodamas, plakdamas į prabangaus juodo automobilio stogą, kai šis slydo per užlietą miesto gatvę.
Viduje Danielis Koulas, milijardierius investuotojas, sėdėjo apsuptas odinių sėdynių ir šilto oro, tarsi kokonėje. Jo vardas vien girdint kėlė šiurpą Volstrite.
Jam gyvenimas buvo virtęs sandorių, dangoraižių ir galios žaidimų ritmu.
Tačiau tą akimirką jo pasaulis sustojo.
Liesas siluetas stovėjo po viaduku, permirkęs iki kaulų, drebėdamas rankoje laikė lazdelę.
Ji pakėlė balsą prieš audrą.
„Pone, duokite monetą, prašau.“
Vairuotojas jau ketino ją nuvyti, bet Danielis staiga pakėlė ranką.
Kažkas jos veide perskrodė metų rūką.
Jis pasilenkė į priekį, primerkė akis.
Ne, tai negalėjo būti…
Tie raukšlėti bruožai, tos pavargusios akys — jis juos pažinojo.
Tai buvo Merė Džeikobs, jo vaikystės auklė.
Milijardierius pamatė savo vaikystės auklę, prašančią išmaldos lietuje — tai, ką jis padarė, pribloškė visus – „YouTube“
Atsiminimai užplūdo.
Ji nešiodavo jį ant nugaros, kai jo kojos buvo per silpnos, saugodavo nuo girto tėvo įtūžio ir dainuodavo lopšines, kai namai labiau priminė kalėjimą nei prieglobstį.
Ji buvo jo inkaras vaikystės audrose.
Ir dabar ji prašė išmaldos tam pačiame mieste, kuriame jis buvo karalius.
„Merė,“ sušnibždėjo jis, balsui virpant.
Jos akys išsiplėtė.
Iš pradžių ji mirktelėjo, tarsi lietus būtų aptemdęs regėjimą.
Paskui jos veidą nušvietė atpažinimas.
„Denis… mano Denis.“
To vardo skambesys trenkė stipriau nei bet koks pralaimėjimas valdybos posėdyje.
Niekas jo taip nebuvo vadinęs dešimtmečius.
Jos drebantis balsas neleido jam būti milijardieriumi, negailestingu derybininku.
Jis vėl tapo tuo pačiu išsigandusiu berniuku, kurį ji kadaise išgelbėjo.
Vairuotojas įsiterpė: „Pone, ar važiuojame toliau? Vėluojame į susitikimą.“
Danielio žandikaulis įsitempė.
Jo imperija galėjo palaukti.
„Atšauk viską,“ piktai tarė jis, išlipdamas į audrą.
Lietus plakė jo tobulai pasiūtą kostiumą, bet jam nerūpėjo.
Jis nuskubėjo prie Merės, vandeniui taškantis aplink blizgančius batus.
„Mere, kas atsitiko?“
„Gyvenimas atėmė viską,“ sušnibždėjo ji.
„Vyras mirė, vaikai išėjo… praradau namus.
Nesinorėjo tavęs trukdyti. Dabar tu per daug svarbus.“
Svarbus.
Tas žodis smigo jam į krūtinę lyg peilis.
Kokiu jis tapo žmogumi, jei moteris, kuri kadaise palaikė jį gyvą, dabar stovėjo palikta lietuje?
Jis padėjo jai įlipti į automobilį, nekreipdamas dėmesio į jos gėdą, kai ši stengėsi nešlapinti sėdynių.
Jis stipriai laikė jos ranką.
„Ar prisimeni naktį, kai tėvas mane užrakino lauke?“ tyliai paklausė jis.
Merei akyse pasirodė ašaros.
„Apvyniojau tave savo skara ir laikiau iki ryto.“
Danielio balsas sudrebėjo.
„Aš išgyvenau tik dėl tavęs. Viskas, kuo šiandien esu — viskas — yra dėl tavęs.“
Tą naktį jis priėmė sprendimą, kuris nustebino pasaulį.
Jis paėmė telefoną ir paskambino advokatui.
„Perkelkite penkis milijonus dolerių į Merės Džeikobs fondą. Nedelsiant.“
Merė aiktelėjo, papurtė galvą.
„Deni, ne. Aš negaliu to priimti.“
„Tai nėra labdara,“ tvirtai pasakė jis.
„Tai sena skola, kurią privalėjau grąžinti.“
Po kelių dienų žiniasklaida sprogo:
„Milijardierius išgelbėjo buvusią auklę nuo gatvės — iš elgetos į mylimąją, jos istorija pravirkdė tautą.“
Bet antraštės nepastebėjo gilesnės tiesos.
Labiausiai pasikeitė ne Merės likimas — pasikeitė Danielis.
Metų metus jis matavo sėkmę stiklo ir plieno bokštais.
Tą naktį lietuje jis pagaliau suprato: tikroji turtų vertė yra dėkingumas, nuolankumas ir meilė.
Danielis dažnai lankydavo Merę, klausydavosi jos istorijų, juokdavosi kaip kadaise buvęs berniukas.
Sukietėjęs milijardierius suminkštėjo, atrado žmogiškumą, kurį manė praradęs.
Kartais labiausiai skolingi esame tiems, kuriuos per greitai pamirštame.
Bet kai likimas suteikia progą atsidėkoti, tai pakeičia ne tik jų gyvenimą — tai pakeičia ir mūsų.
