Budintis policininkas sėdėjo poste, įsmeigęs žvilgsnį į seno monitoriaus ekraną.
Ant sienos laikrodis rodė be dešimties tris nakties — tyliausią paros laiką.
Visą naktį jis nebuvo gavęs nei vieno nerimo skambučio. Policininkas jau žiovavo, kai telefonas staiga sužvangėjo.
– Budinti dalis, klausau jūsų, – pasakė jis, įprastai pakeldamas ragelį.
Į atsakymą nuskambėjo plonas, šiek tiek drebantis vaikiškas balsas:
– Sveiki…
Policininkas susiraukė. Balsas priklausė mergaitėi, ne vyresnei nei septynių metų.
– Labas, mieloji. Kodėl skambini taip vėlai? Kur tavo tėvai?
– Jie… jie kambaryje, – nesiryžtingai atsakė ji.
– Puiku, perduok ragelį mamai arba tėčiui.
Įvyko pauzė.
– Ne… aš negaliu, – mergaitės balsas nutilo.
Vyrui pradėjo drebėti rankos.
– Gerai, tada papasakok, kas nutiko. Žinai, kad į policiją galima skambinti tik dėl svarbių dalykų.
– Man svarbu… – mergaitė pravirko. – Mama su tėčiu kambaryje… ir jie nejuda.
Policininko mieguistumas dingo.
– Gal jie tiesiog miega? Jau vėlus vakaras.
– Ne. Aš bandžiau juos pažadinti. Paprastai mama visada atsibunda, kai aš įeinu į kambarį… o dabar – ne.
Policininkas pajuto, kad čia kažkas negerai. Instinktas sakė: reikalas rimtas.
– Ar name yra dar suaugusiųjų? Gal močiutė ar senelis?
– Ne… tik mama ir tėtis.
– Gerai, pasakyk savo adresą, – greitai tarė jis, jau signalizuodamas kolegai, kad pasiruoštų mašiną.
Mergaitė ištarė gatvę ir namo numerį. Prieš padėdama ragelį, policininkas tvirtai pasakė:
– Klausyk manęs atidžiai. Lik savo kambaryje ir lauki mūsų. Niekur neišeik, gerai?
– Gerai… – tyliai atsakė ji.
Po dešimties minučių patrulinė mašina sustojo prie nedidelio dviejų aukštų namo miesto pakraštyje.
Duris atidarė ta pati mergaitė.
– Jie ten… – ji parodytė pirštu į miegamojo duris.
Policininkai pasikeitė žvilgsniais ir įėjo į kambarį, bet tai, ką jie ten rado, visus šokiravo.
Miegamajame tvyrojo tyla. Ant lovos gulėjo vyras ir moteris. Abu – be judesio, su mirtinu blyškumu veiduose.
– Dieve… – atsiduso vienas iš pareigūnų.
Iškvietė greitąją ir tyrimų grupę. Ekspertai iš karto nustatė: smurto nebuvo, jokių kovos pėdsakų taip pat.
Bet užteko patikrinti orą, ir viskas tapo aišku. Name buvo dujų nuotėkis. Tėvai uždusome miegodami.
O mergaitė stebuklingai liko gyva – jos kambarys buvo antrame aukšte, kur sunkios dujos pakildavo silpniau.
Išgelbėjo ją ir įprotis naktį keltis ir atidaryti duris: šiek tiek šviežio oro patekdavo į vidų.
Vis dėlto medikai sakė, kad mergaitė taip pat įkvėpė pavojingų garų – ją skubiai nuvežė į ligoninę, kur vėliau pavyko stabilizuoti jos būklę.
Jei budintis policininkas nebūtų patikėjęs mergaitės, jei būtų nusprendęs, kad tai vaikiška fantazija ar kvaila pokštas – ji galėjo pasidalinti tėvų likimu.
