Dienos metu ore tvyrojo kažkoks tirštas, lipnus, uogienę primenantis nuojautos sluoksnis.
Tai buvo lyg erzinantis garsas, kurio dar negirdi ausis, bet smilkiniuose jis atsiliepia nemaloniu, dusliu pulsavimu.
Taip būna, kai du širdys ilgai plaka vienu ritmu, o tada staiga viena prasilenkia – ir kita tai pajunta per kilometrus.
Bandžiau užgniaužti nerimą darbu, garsia muzika, stipria kava – veltui.
Bloga nuojauta manyje skleidėsi lyg nuodingas žiedas, ir vakare jau buvau tikra, kad jis pražys visai.
Zoltanas grįžo valanda vėliau nei įprastai. Durų trenksmas buvo lyg šūvis, sudraskęs namų tylą.
Jis nesušuko „Grįžau!”, kaip darydavo visada.
Prieškambaryje tvyrojo įtempta tyla, kurią pertraukė tik šiugždantis palto audinys.
– Kaip praėjo diena? – paklausiau iš svetainės, ir mano balsas nuskambėjo nenatūraliai garsiai.
– Hm? Aaa… gerai, – burbtelėjo abejingai.
Nuėjo į virtuvę net nepažvelgęs į mane ir nepabučiavęs mano galvos viršaus, kaip tai darė tūkstančius kartų anksčiau.
Sėdėjau suspaudusi fotelio ranktūrius ir klausiau, kaip jis pila vandenį, kaip ryja, kaip atsidūsta.
Vakaras jau tuo metu buvo sugadintas, bet dar nenutuokiau – kiek labiau.
Per vakarienę jis beveik nepratarė nė žodžio, kramtė maistą taip, lyg atliktų kokią bausmę.
Tada atsistojo, atidarė šaldytuvą, išėmė alaus butelį. Po to dar vieną.
Ir štai tada, paveiktas alkoholio, lyg būtų jį kas pakeitęs. Niūrus, tylus Zoltanas staiga virto šnekus, pernelyg atsipalaidavęs.
Juokėsi garsiai be jokios priežasties, pasakojo neskoningus pokštus, pliaukšėjo man per petį.
Tas dirbtinis linksmumas buvo baisesnis nei jo tyla. O tada, lyg užkliuvęs už savojo minčių mazgo, pranešė:
– Eisiu pas mamą. Skambino, prašė padėti dėl kažkokio darbo. Lyg lentyną minėjo.
– Dabar? Jau beveik dešimt valandų, – išsprūdo man. – Negalėtų palaukti ryto?
– Ne. Ji specialiai dabar prašė, – Zoltanas jau vilkosi paltą, o jo veidas buvo pusiau šešėlyje.
Žvilgsnis blaškėsi: į sieną, į grindis, į lubas – tik ne į mane.
Nebeturėjau jėgų ginčytis. Tegul eina. Tegul daro, ką nori. Jo mama, Juhász Ilona, gyveno miesto pakraštyje sename, šiek tiek pelėsiniu, žolelių kvapu dvelkiančiame name.
Mūsų santykiai buvo lyg trapios paliaubos tarp dviejų priešiškų valstybių.
Atviro karo nebuvo, bet po plonu mandagumo ledu slėpėsi gilus šaltis.
Zoltanas buvo jos vienintelis sūnus – jo protas, jo pasididžiavimas, jo nuosavybė. Mano atsiradimą ji priėmė kaip tam tikrą įžeidimą, įsibrovimą į jos „šventą teritoriją”.
Zoltanas grįžo gerokai po vidurnakčio. Apsimetė miegančiu, bet kiekviena mano nervų ląstelė buvo įsitempusi. Durų trinktelėjimas sudrebino vitrinos stiklą.
Prieškambaryje pasigirdo duslus dunktelėjimas – spyrė į batų lentyną. Po to šlepsėjimas, burblenimas, prislopinta keiksmų nuotrupa. Atsikėliau, apsivilkau chalatą ir išėjau į koridorių.
Nuo Zoltano sklido alkoholio tvaikas – ir dar kažkas. Kažkas kartaus, stipraus… brangaus konjako.
To paties, kurį Ilona kartais ištraukdavo „ypatingiems svečiams“.
Virtuvėje, po akinama šviesa, jis bandė įpilti vandens iš ąsočio. Jo ranka drebėjo, vanduo liejosi pro šalį, palikdamas drėgną lopą.
– Aš padarysiu, – tyliai tariau, paėmiau ąsotį. Mūsų pirštai susilietė – jie buvo lediniai.
– Žiūrėk, Timi nemiega! – per garsiai sušuko, apkabindamas mane per pečius.
– Galvojau, jau seniai pas Sapnų žmogeliuką! Matai, kokius žodžius moku!
– Nenuostabu, kad nemiegu, kai mano vyras naktimis dingsta, – pastačiau jam vandenį. – Zoltanai, kas vyksta? Keistai elgiesi.
Jis išgėrė viską vienu mauku, tada padėjo stiklinę taip stipriai, kad net krūptelėjau.
– Nieko. Sėdėjom su mama, kalbėjom. Apie tave taip pat, – bandė mirktelėti, bet gavosi tik kreiva grimasą.
– Apie ką jūs galite tiek ilgai kalbėti?
Tuomet jis apkabino mane, stipriai, beveik dusinančiai.
– Apie ką gi kitą, jei ne apie tave? – sukikeno. – Mama sako, kad per daug dirbi. Sako, nuo to moters charakteris sugenda. O tau… na, tau jis ir taip nebuvo saldus.
Pilvas susitraukė. Ilonos mėgstamiausia plokštelė: „per daug darbo pražudo moterį“.
Ji visada galvojo, kad žmona turi laukti vyro prie durų su šviežiais pyragėliais, o ne su finansinėmis ataskaitomis.
Tai, kad kartais uždirbdavau daugiau nei Zoltanas, jai buvo tarsi spygliai po nagais.
– Mama mane labai myli, – miauktelėjo jis, vis dar gniauždamas. – Savo būdu. Ji nori, kad mums būtų tobula.
– Žinau, – bandžiau išsivaduoti. – Einam miegoti. Rytoj darbas.
Bet jis nepaleido.
Staiga jis palinko prie pat mano ausies.
– Ji sakė… – sušnibždėjo. – Kad tu geriau miegotum, jei gaučiau truputį pagalbos.
– Kokios dar pagalbos?
– Ji sakė, kad įberčiau tau migdomųjų į arbatą!
Sustingau.
Oras lyg sustorėjo, sutirštėjo.
– Zoltanai… ar aš gerai išgirdau?
Jis tik kvailai šypsojosi, lyg būtų papasakojęs mielą pokštą.
– Taip! Migdomųjų! Mama sakė! Kad tau praverstų ilgas, geras miegas!
– Zoltanai… tau su galva viskas gerai?
Zoltanas pratrūko juoktis – tyliai, prikimusiai, lyg kažkas jo viduje būtų galutinai įskilę.
Šaltas šiurpas nuėjo per nugarą, net keliai sudrebėjo.
– Nesureikšmink taip, – sumurmėjo, bandydamas pažiūrėti man į akis.
– Mama tik gero norėjo. Sakė, kad tai nepavojinga. Na… beveik nepavojinga. Tik… kad pagaliau nusiramintum.
Atsitraukiau. Nesu tikra, ar jis pastebėjo. O gal apsimetė.
– Zoltanai… tu rimtai… ketinai tai padaryti? – paklausiau, ir pati girdėjau, kaip dreba mano balsas.
Akimirksniui jis lyg sutriko. Jo pirštai barbeno į stalviršį, žvilgsnis lakstė, tarsi mokinio, pagauto meluojant.
– Aaa… ne. Nespėjau, – pagaliau išburbėjo. – Arbatą jau buvai išgėrusi. Tai… rytoj.
Sustingau.
– Tai reiškia… tikrai ketinai?
Tada jis sprogo, lyg prastai uždegta degtukų dėžutė.
– Kodėl tu iš to darai tokią tragediją?! – suriko.
– Aš tik gero norėjau! Norėjau, kad tau būtų lengviau! Tu visada skundiesi, visada įsitempusi! Mama sakė, kad…
– Normali moteris…? – priėjau arčiau. – Ezt akarod mondani? Hogy a „normális nő” altatót kapjon, ha nem tetszik, hogyan él?
– Normaliai moteriai…? – priėjau arčiau. – Tai nori pasakyti? Kad „normali moteris“ turėtų gauti migdomųjų, jei kam nors nepatinka, kaip ji gyvena?
– Nesuk dramos, – numojo ranka. – Tai būtų buvę tik keli lašai.
Tas jausmas, kuris kelias dienas spaudė krūtinę, tiesiog išnyko.
Lyg kažkas būtų paspaudęs jungiklį. Viduje viskas išsilygino, sukietėjo, tapo ramu ir aišku.
– Eikš, – tyliai tarstelėjau. – Eime nusiprausti. Tau bloga.
Jis pakilo paklusniai ir svyruodamas nuėjo paskui mane koridoriumi. Klupinėjo kaip vaikas, kuriam nebeliko nė lašo jėgų.
Kiekvienas jo žingsnis buvo lyg peilis mano krūtinėje — ir vis tiek vedžiau toliau.
Vonioje atsukau šaltą vandenį. Ant plytelių krintanti šviesa buvo šalta ir negailestinga.
– Pasilenk, – pasakiau. Jis paklausė.
Nuprausiau jam veidą, ir akimirkai atrodė, kad vanduo jį prablaivino. Jis pažvelgė į mane, ir jo akyse mačiau tik vieną spalvą: bauginantį, vaikišką sutrikimą.
– Timi… – sušnabždėjo. – Aš… tik gero norėjau.
– Žinau, – tyliai atsakiau. – Aš taip pat.
Bet tas „aš taip pat“ dabar reiškė visai ką kita. Nuvedžiau jį į miegamąjį. Jis krito į lovą beveik akimirksniu. Užklojau, išjungiau šviesą.
– Timi… juk nesupykai…? – sumurmėjo.
– Ne, – atsakiau.
Jis užmigo. Giliai, neramiai. O aš išėjau į virtuvę.
Ant stalviršio stovėjo apytuštis alaus butelis, stiklinė, ir šalia – ta maža balta dėžutė. Pakėliau. Apsisukau. Perskaičiau.
Propranololis. Stipriai raminantis preparatas, didelėmis dozėmis pavojingas.
Vadinasi, Ilona nenorėjo „šiek tiek nuraminti“. Ji norėjo mane patraukti iš kelio.
Mintys staiga tapo krištolo skaidrumo. Troškulį ryjantį baimės gumulą pakeitė ledinis susitelkimas.
Atsisėdau. Išsitraukiau telefoną. Ir pradėjau rašyti. Ne isterinę žinutę. Ne grasinimą. Ne verkšlenimą.
Tikslią, teisiškai nepriekaištingą pastabą. Su data, nuotraukomis, aprašymu, ką ir kaip jie buvo suplanavę su manimi padaryti. Jei panorėsiu — vienas paspaudimas, ir tai jau policijoje.
Nerašiau tam, kad siųsčiau. Rašiau tam, kad tai turėčiau.
Kai baigiau, kelias minutes sėdėjau tyliai. Sprendimas gimė lėtai, natūraliai, be jokios išorinės jėgos.
Atsistojau. Išsitraukiau kelioninį krepšį. Ir pradėjau krautis.
Ryte Zoltanas išlindo į virtuvę su veidu, tarsi bijotų net savo šešėlio. Atsisėdo. Rankos drebėjo.
– Timi… – tyliai prabilo. – Vakar vakare… pasielgiau bjauriai. Žinau. Aš… aš to nenorėjau.
Pastūmiau jam stiklinę vandens. Atsargiai. Apgalvotai.
– Ne, Zoltanai. Tu būtent taip ir galvojai.
Jis krūptelėjo.
– Aš… mano mama tik… rūpinasi mūsų santuoka. Tu daug dirbi. Blogai miegi. Ji tik norėjo…
– Zoltanai, – pertraukiau ir padėjau prieš jį telefoną. – Perskaityk tai.
Jis paėmė. Akys bėgo eilutėmis, grįžo atgal, vėl perbėgo. Krūtinė kilnojosi vis greičiau.
Galiausiai pakėlė žvilgsnį. Ir pirmą kartą mačiau jį tokį. Išties išsigandusį.
– Timi… tu… nori tai išsiųsti?
– Gal ir taip, – gūžtelėjau. – Kol kas ne. Viskas priklauso nuo tavęs.
– Aš viską ištaisiu, – mikčiojo. – Pasakysiu mamai, kad…
– Ne, – pertraukiau. – Jai tu nieko sakyti neprivalai. Sau turi.
Jis nesuprato.
Tęsiau: – Zoltanai… aš išeinu.
Jis prunkštelėjo. Pamanė, kad juokauju. – Ką? Tu… tu negali išeiti!
– Galiu. Ir išeisiu.
Lėtai atsistojau. Iš šono ištraukiau krepšį, kurį susikroviau paryčiais. Apsivilkau paltą.
Zoltanas užsidengė veidą, tarsi nežinotų, ką daryti.
– Timi… aš tave myliu…
– Tas, kuris myli, nepila moteriai migdomųjų į arbatą, – ramiai atsakiau. – Net jei tai liepia jo motina.
Išėjau į koridorių. Ranka ant rankenos.
– Ir, Zoltanai… – atsisukau. – Vakar sakėte, kad norėjote gero. Tai ir aš noriu gero. Sau.
Atidariau duris. Ir uždariau jas už savęs.
Nepyliau jam į stiklinę nieko. Nesudraskiau dėžutės.
Nekviečiau policijos. Nesukėliau scenos.
Padariau tai, ko jie mažiausiai tikėjosi per visą savo gyvenimą. Išėjau.
Ir pirmą kartą po ilgo laiko pajutau: aš gyvenu.
