— Zsofika, brangioji, dar truputį salotų tai mielai poniai, — medaus saldumu nutęsė mano anyta, Papp Marija.
Jos balsas buvo kaip per daug skystas medus: saldus, bet deginantis.
Tyliai linktelėjau ir paėmiau beveik tuščią dubenį.
„Miela ponia“, Lajošo giminaitė, kažkokia tolima teta, žvelgė į mane taip, lyg būčiau įkyrus musės gabalėlis, kurio ji negali nuvyti.
Virtuvėje vaikščiojau tyliai, stengdamasi nekristi į akis. Šiandien buvo Lajošo gimtadienis.
Tiksliau: šiandien jo šeima šventė Lajošo gimtadienį mūsų bute. Tame bute, kurio kiekvieną detalę apmokėjau aš.
Iš svetainės sklido garsus juokas. Dėdės, Jenei Jenės, žemas bosas, jo žmonos aštrus, cypiantis balsas.
Ir visa tai nuslopino ponios Marijos tvirtas, valdantis tonas.
Mano vyras Lajošas turbūt sėdėjo tarp jų, nejaukiai šypsojosi ir kartkartėmis pritardavo.
Pripildžiau dubenį, papuošiau krapų šakele. Rankos dirbo mechaniškai, o galvoje sukosi viena mintis. Vienas skaičius.
Du. Du milijonai.
Praėjusią naktį, kai gavau banko pranešimą, tiesiog atsisėdau ant vonios grindų — kad niekas nepamatytų — ir kelias minutes spoksojau į telefono ekraną.
Trys darbo metai, bemiegės naktys, derybos, nervai ir beveik visiškas perdegimas — viskas susitelkė į vieną eilutę.
Į sąskaitos likutį. Su septyniais nuliais.
Mano laisvę.
— Kas taip ilgai trunka? — nekantriai suriko ponia Marija. — Svečiai laukia!
Paėmiau dubenį ir grįžau į svetainę. Šventė buvo pačiame įkarštyje.
— Kokia lėta ta Zsofi, Lajošai, — susiraukė teta, pastumdama lėkštę. — Tikras sraigė.
Lajošas krūptelėjo, bet nieko nepasakė. Svarbiausia — jokių skandalų. Tai buvo jo gyvenimo šūkis.
Padėjau salotas ant stalo. Papp Marija, taisydama nepriekaištingą šukuoseną, garsiai, kad visi girdėtų, pagarsino:
— Ko jūs tikitės? Ne visi gimsta vikrūs. Ji dirba biure — o tai ne namų ruoša.
Ten tik sėdi prie kompiuterio, paskui grįžta namo. O čia reikia galvoti, judėti, darbuotis.
Ji triumfuojančiai nužvelgė svečius. Visi linkčiojo. Pajutau, kaip mano veidas paraudo.
Norėjau paimti tuščią stiklinę, kad įsipilčiau šiek tiek gėrimo, bet netyčia pastūmiau šakutę. Ji su trenksmu nukrito ant grindų.
Kambarys nutilo. Septyniolika akių pirmiausia nukrypo į šakutę, paskui į mane.
Ponia Marija nusijuokė. Garsiai, žiauriai, pašaipiai.
— Va matai! Sakiau! Dvi kairės rankos.
Tada, atsisukusi į kaimynę, šiek tiek tyliau, bet su aštria šypsena pridūrė:
— Visada sakiau savo Lajoškui: ši mergina ne jam skirta.
Šiuose namuose tu esi ponas, o ji… tik padėjėja. Atnešk, nunešk. Ne šeimininkė — tarnaitė.
Dabar jau visi juokėsi. Garsiau, laisviau nei prieš tai.
Pakėliau akis ir pažvelgiau į savo vyrą. Lajošas nusuko veidą ir apsimetė, kad labai užsiėmęs servetėlės tvarkymu…
Stovėjau savo pačios svetainės viduryje — tarp žmonių, kurie be jokio sąžinės graužimo mane žemino mano pačios bute.
Tame bute, kurį aš apmokėjau, aš išlaikiau, aš suturėjau.
Lajošas vis dar apsimetė, kad nieko negirdi.
Jo pirštai nervingai glamžė servetėlės kraštą, tarsi jis bijotų pažvelgti man į akis — bijotų pamatyti kažką, ko negalėtų pakelti.
Kažkas manyje lūžo. Plona, nematoma gija, kuri iki tol mane laikė.
— Pakelsiu šakutę… — tyliai ištariau, nors niekam tai nerūpėjo.
Pasilenkiau, pakėliau šakutę ir servetėlę, bet negalėjau iš karto atsitiesti.
Oras spaudė krūtinę, tarsi visas kambarys būtų užgriuvęs ant manęs.
Tada kažkas karšto, stipraus nuvilnijo per vidų. Ne gėda.
Pyktis. Gilus, senas, užgniaužtas. Atsitiesiau ir tiesiai pažvelgiau į Papp Mariją.
— Žinot, ponia Marija… — pradėjau tyliai, bet išgirdo visi. — Jūs teisi.
Jos lūpos patenkintai krustelėjo. — Aišku, kad teisi! — sušuko. — Aš visada žinau, kas kiek vertas.
— Jūs tikrai žinote, — pakartojau. — Tik vieno nežinote.
Žengiau žingsnį į priekį. Svečiai sulaikė kvapą.
— Vakar į mano sąskaitą įkrito du milijonai forintų. Projektas sėkmingai uždarytas. Šį rytą pasirašiau avansą naujam butui. Rytoj persikraustau.
Visi vienu metu įkvėpė. Tarsi kažkas būtų smogęs į krūtinę.
— Ką reiškia — persikraustai? — pirmas atsipeikėjo Lajošas. — Kur? Bet juk butas… tai… tai…
— Šis butas yra mano, Lajošai, — pasakiau. — Tris metus mokėjau. Atsimeni?
Vis sakydavai: „dabar ne laikas“, „nėra darbo“, „dar truputį palauk“. Aš laukiau. Bet daugiau nebelauksiu nieko.
— Zsofi… — jis dairėsi po šeimą, tarsi iš jų tikėtųsi išsigelbėjimo. — Gal… nereikėtų taip, prie žmonių…
— Kodėl gi ne? — paklausiau. — Jūs mane taip pat prieš žmones žeminote.
Ponia Marija pasilenkė į priekį.
— Nori pasakyti, kad išmeti mano sūnų? Tiesiog taip?! Dėl kažkokios banko žinutės?!
— Ne, — atsakiau ramiai. — Noriu pasakyti, kad jis pats save išmetė.
Kiekvieną kartą, kai jūs jį nuteikinėjote prieš mane.
Kai tylėjo, kai leido, kad jūs valdytumėte mus abu. Ilgai galvojau, ponia Marija. Per ilgai.
— Nesąmonės! — numojo ji ranka. — Lajošai! Sakyk ką nors! Ko sėdi kaip medis?
Lajošas pagaliau pažvelgė į mane. Jo akyse nemačiau nei meilės, nei pykčio.
Tik baimę. Vyro baimę, kuris staiga liko be atramos.
— Zsofi… neišmesk manęs… — sušnabždėjo.
— Aš tavęs neišmetu, Lajošai. Aš išeinu. Bet ne šiandien. Šiandien jūs išeinate.
Mostelėjau link durų.
Pirma atsistojo teta. Ne todėl, kad būtų pritarusi — tiesiog nemėgo ginčų, kuriuose ji pati nebūdavo centre. Kiti pakilo paskui ją: rankinės, paltai, mažos rankinėlės.
Ponia Marija išėjo paskutinė.
— Tu manęs taip lengvai neatsikratysi, mergaite, — sušnypštė. — Galiausiai tu pati gailėsies. Mačiau tokių kaip tu! Nei praeities, nei statuso! Pakilus niekas!
— Ji jau gailisi, — ramiai atsakiau. — Nes prarado paskutinį žmogų, kuris dar bandė palaikyti taiką šitoje šeimoje.
Ji pašoko. Kėdė girgždėdama pasislinko.
— Lajošai! Einam! Nė minutės daugiau čia neliksi su ja!
Lajošas atsistojo. Dar kartą pažvelgė į mane.
— Gal… gal dar pakalbėsim? — nedrąsiai paklausė.
— Galbūt, — gūžtelėjau pečiais. — Bet tik po skyrybų.
Jis nuleido akis ir išėjo. Durys taip trenkėsi, kad sudrebėjo langų rėmai.
Butas pagaliau nurimo. Tikras, gilus tylos jausmas.
Sutvarkiau stalą. Lėtai, ramiai. Kiekvienas judesys buvo lengvas — lyg kažkas būtų nuplėšęs nuo manęs sunkų, šlapį audeklą, kurį nešiojau metų metus.
Priėjau prie lango. Lauke lengvai dulksnojo. Šilta, švelni, pavasariška — nors buvo vėlyvas ruduo.
Pirmą kartą per ilgą laiką giliai įkvėpiau.
Tie du milijonai forintų buvo mano laisvė.
Bet laisvė niekada neprasideda nuo pinigų. Ji prasideda nuo to momento, kai pasakai „užteks“.
Aš tai pasakiau. Ir po daugelio metų… pirmą kartą nuoširdžiai nusišypsojau.
