Bet jis išbalo, kai įėjo jo buvusioji su dokumentais.
Inga sėdėjo ant kietos kėdės ir laikė sūnų ant kelių.
Roma muistėsi, bet ji jo nepaleido — lyg bijotų, kad jei atleis rankas, viskas galutinai sugrius.
Berniukas nesuprato, kodėl jie čia, kodėl tėtis stovi ten, kitoje pusėje, ir kodėl mama tokia akmeninė.
„Jūsų garbe, man atsibodo šitas cirkas“, — tarė Genadijus, pakeldamas ranką tarsi pasitarime.
„Dešimt metų aš tempiau šią šeimą ant savo pečių, klausiausi isterijų, kentėjau priekaištus.“
„Gana.“
„Aš daugiau neketinu švaistyti laiko jai.“
Teisėjas — pagyvenęs vyras pavargusiomis akimis ir žilais ūsais — pakėlė žvilgsnį nuo popierių, bet nutylėjo.
Inga sukando dantis.
Ji žinojo, kad Genadijus įsisiautės, bet nemanė, kad nusiris iki tokio lygio.
„Man nereikia nei šio vaiko, nei šitos bobos!“ — riktelėjo jis, ir balsas atsimušė nuo sienų.
„Tegul gyvena kaip nori, bet be manęs.“
„Aš laisvas žmogus, ir man nusibodo apsimetinėti.“
Roma krūptelėjo ir prisiglaudė veidu prie Ingos peties.
Ji paglostė jam pakaušį, stengdamasi kvėpuoti tolygiai.
Gerklėje atsirado gumulas, bet ne iš nuoskaudos — iš keisto, beveik atsiribojusio nustebimo.
Kaip žmogus, su kuriuo ji dalijosi lova, ėjo į echoskopiją, rinkosi tapetus, dabar gali stovėti ir taip rėkti?
„Genadijau Vladimirovičiau, prašau laikytis tvarkos“, — teisėjas padėjo rašiklį ant stalo, ir jo intonacijoje atsirado plieno.
„Jūs esate teismo salėje, o ne turguje.“
Genadijus nusikvatojo, bet atsisėdo.
Inga matė, kaip jis nervingai barbena pirštais į porankį — įprotis, kurį ji visada pastebėdavo, kai jis meluodavo.
Genadijaus advokatas, jaunas vaikinas brangiame kostiume, pasilenkė prie jo ir kažką sušnibždėjo.
„Jūsų garbe, mano klientas tvirtina, kad vaikas nėra jo biologinis sūnus“, — atsistojo advokatas ir atvertė segtuvą.
„Mes esame pasirengę pateikti…“
„Jie turi vienodus apgamus ant kairiojo peties“, — tyliai, bet tvirtai pertraukė Inga.
„Roma ir Genadijus.“
„Pusmėnulio formos.“
„Apgamai nieko neįrodo!“ — pašoko Genadijus.
„Tai sutapimas.“
„Aš nesu tikras, kad jis mano, suprantate?“
Teisėjas atsiduso ir patrynė nosies nugarėlę.
Inga suprato, kad tokių kaip Genadijus jis matė šimtus kartų.
„Gerai“, — atlošė teisėjas kėdėje.
„Tada pereiname prie turto dalybų.“
„Jūsų su sutuoktine bendrai įgytas turtas apima butą, du automobilius…“
„Vieną automobilį“, — greitai įsiterpė Genadijus.
„Antrą pardaviau prieš dvejus metus.“
Inga pakėlė galvą.
Ji prisiminė tą automobilį — sidabrinį, kurį Genadijus neva atidavė broliui.
Teisėjas pervertė puslapius, ir jo veidas tapo griežtesnis.
„Genadijau Vladimirovičiau, man žinoma apie sąskaitas, kurias atidarėte trečiųjų asmenų vardu“, — teisėjas kalbėjo ramiai, bet kiekvienas žodis smogė kaip plaktukas.
„Taip pat apie nekilnojamąjį turtą, įregistruotą ne jūsų vardu.“
„Ar jums žinomi šie duomenys?“
Genadijus sustingo.
Advokatas išbalo ir pradėjo karštligiškai vartyti popierius.
„Aš nesuprantu, apie ką kalbama“, — sumurmėjo Genadijus, bet jo balsas sudrebėjo.
Tą akimirką durys į salę plačiai atsivėrė.
Inga atsisuko — ir pamatė moterį.
Aukšta, tamsiai mėlynu kostiumu, su segtuvu po pažastimi.
Ji įėjo užtikrintai, kulniukai kaukšėjo per parketą.
Genadijus atsisuko — ir jo veidas tapo kaip kreida.
Jis pusiau pakilo, įsikibo į stalo kraštą.
„Polina?“ — išspaudė jis.
„Polia, ką tu čia veiki?“
Moteris pažvelgė į jį šaltai.
„Polina Andrejevna, nekilnojamojo turto brokerė“, — prisistatė ji teisėjui.
„Ir buvusi atsakovo pažįstama.“
„Atėjau perduoti dokumentų, susijusių su šia byla.“
Salėje tvyrojo tyla.
Net Roma sustingo.
Inga žiūrėjo į tą moterį ir negalėjo suprasti, kas vyksta.
„Jūsų garbe, aš dirbu brokerė dvylika metų“, — Polina priėjo prie teisėjo stalo ir padėjo segtuvą.
„Genadijus Vladimirovičius kreipėsi į mane profesiniais klausimais.“
„Jis perrašė trečiųjų asmenų vardu nekilnojamąjį turtą ir aktyvus, kurie yra bendrai įgytas turtas.“
„Štai dokumentai.“
„Tai nesąmonė!“ — užriko Genadijus, pašokdamas.
„Ji meluoja!“
„Mes išsiskyrėme, ir ji kerštauja, suprantate?“
„Aš nekerštauju“, — Polina atsisuko į jį, ir jos balsas buvo ledinis.
„Aš taisau klaidą.“
„Tu man sakei, kad Inga — tik formalumas, kad jūs seniai ne kartu, kad vaikas ne tavo.“
„Aš patikėjau.“
Ji nutilo, ir salėje pasidarė taip tylu, kad Inga išgirdo, kaip Roma nuryjo seiles.
„Bet tada pamačiau tavo nuotraukas socialiniuose tinkluose.“
„Prieš metus.“
„Tu su sūnumi žaidimų aikštelėje.“
„Apkabini jį.“
„Šypsaisi.“
„Ir tada supratau — tu melavai visiems.“
„Tu griovei šeimą ir slėpei pinigus, kad jie liktų be nieko.“
Genadijus pravėrė burną, bet nieko nepasakė.
Advokatas karštligiškai kažką šnabždėjo, bet Genadijus neklausė — jis žiūrėjo į Poliną kaip į vaiduoklį.
„Aš negaliu su tuo gyventi“, — Polina atsigręžė į teisėją.
„Segtuve yra viskas, ko reikia.“
„Sutartys, išrašai, susirašinėjimas.“
Teisėjas atidarė segtuvą ir pradėjo vartyti.
Genadijus atsisėdo atgal, ir jo rankos pradėjo drebėti.
Pirmą kartą per visus mėnesius Inga pamatė jį tikrai išsigandusį — ne piktą, ne įžūlų, o būtent išsigandusį.
„Dokumentai prijungiami prie bylos“, — tarė teisėjas, uždarydamas segtuvą.
„Pertrauka trisdešimt minučių.“
Inga išėjo į koridorių, laikydama Romą už rankos.
Ji pritūpė prieš jį ir pažvelgė jam į akis.
„Romučiau, nebijok.“
„Netrukus eisime namo, ir viskas bus kitaip.“
„Geriau.“
„Tėtis daugiau nešauks?“
„Ne, mažyli.“
„Daugiau nešauks.“
Ji atsitiesė ir pamatė Poliną prie lango.
Inga priėjo.
Polina pirma atsisuko.
„Atsiprašau“, — pasakė ji paprastai.
„Aš nežinojau.“
„Maniau, kad pas jus jau viskas baigta.“
Inga tylėjo.
Viduje virė — nuoskauda, pyktis, nustebimas.
Bet ji matė, kad ši moteris atėjo ne iš keršto.
„Kodėl jūs tai padarėte?“ — paklausė Inga.
„Jums irgi klius.“
„Jis kaltins jus.“
„Tegul kaltina“, — Polina gūžtelėjo pečiais.
„Aš nenoriu padėti tokiems žmonėms laužyti gyvenimų.“
„Turiu reputaciją ir sąžinę.“
„Abi man brangesnės už jo pažadus.“
Ji ištraukė vizitinę kortelę ir padavė Ingai.
„Jei prireiks pagalbos — skambinkite.“
„Tai mažiausia, ką galiu padaryti.“
Inga paėmė vizitinę kortelę, ir jų pirštai akimirkai susilietė.
Polina linktelėjo ir nuėjo link išėjimo.
Kai jie grįžo į salę, teisėjas jau sėdėjo savo vietoje.
Genadijus sėdėjo sukumpęs, advokatas kažką rašė užrašų knygelėje.
Inga atsisėdo ir pasisodino Romą ant kelių.
Berniukas užsnūdo, prisiglaudęs prie jos peties.
„Posėdis tęsiamas“, — paskelbė teisėjas.
„Remdamasis pateikta medžiaga teismas nustatė, kad atsakovas slėpė bendrai įgytą turtą.“
„Tai šiurkštus įstatymo pažeidimas ir rodo nesąžiningumą.“
Genadijus pakėlė galvą, bet tylėjo.
Advokatas padėjo rašiklį — kapituliacijos gestas.
„Teismas priima tokį sprendimą“, — teisėjas skaitė lėtai ir aiškiai.
„Santuoka nutraukiama.“
„Vaikas lieka su motina.“
„Tėvui apribojamos tėvystės teisės dėl viešo vaiko atsisakymo ir nederamo elgesio.“
„Visi aktyvai, įskaitant paslėptus, dalijami atsižvelgiant į nepilnamečio interesus.“
Inga klausėsi ir negalėjo patikėti.
Ji tikėjosi ilgų teismų, mėnesių kovos.
O dabar viskas išsisprendė per vieną dieną.
Genadijus sėdėjo, įsmeigęs žvilgsnį į grindis.
Kai teisėjas paskelbė posėdį baigtą, jis net neatsistojo.
Inga atsistojo, paėmė Romą ant rankų ir nuėjo link išėjimo.
Eidama pro šalį ji išgirdo, kaip Genadijus sušnibždėjo:
„Tu ją atsiuntei.“
„Tu viską surežisavai.“
Inga sustojo, atsisuko.
Pažvelgė į jį iš aukšto — į žmogų, kurį kadaise mylėjo, o dabar tiesiog gailėjo.
„Ne, Genadijau“, — tarė ji tyliai, bet tvirtai.
„Tai tu viską surežisavai.“
„Pats.“
„Aš tik atėjau ir žiūrėjau, kaip tu griūni.“
Ji išėjo iš salės neatsigręždama.
Koridoriuje buvo tuščia ir tylu.
Roma alsavo ant jos peties, ir ji jautė jo kūno svorį — šiltą, gyvą, tikrą.
Ji prispaudė jį stipriau ir staiga suprato, kad jos pečiai patys išsitiesė.
Lyg dešimt metų ji būtų vaikščiojusi susikūprinusi, o dabar pagaliau išsitiesė.
Lauke pūtė vėjas.
Inga sustojo ant teismo laiptų ir giliai įkvėpė.
Oras buvo šaltas, aitrus, bet teisingas.
Roma pabudo, patrino akis.
„Mama, mes namo?“
„Namo, saulute.“
Ji išsitraukė telefoną ir pamatė žinutę iš nepažįstamo numerio.
„Polina Andrejevna.
Jei prireiks pagalbos — rašykite.
Laisvė brangiai kainuoja.
Laikykitės.“
Inga perskaitė du kartus.
Parašė atsakymą: „Ačiū. Tikrai.“
Taksi atvažiavo greitai.
Inga įsėdo ir prisegė Romą.
Berniukas prisiglaudė prie jos.
„Mama, ar dabar gyvensim dviese?“
„Dviese.“
„Bet mums užteks.“
„Mums net bus geriau.“
Roma susimąstė, tada linktelėjo.
„O tėtis daugiau ant tavęs nešauks?“
„Daugiau nešauks.“
„Tada gerai“, — pakartojo berniukas ir prisiglaudė prie jos šono.
Inga žiūrėjo pro langą.
Miestas slinko pro šalį — pilkas, kasdieniškas, pažįstamas.
Ji važiavo tomis pačiomis gatvėmis kaip ir anksčiau, bet viskas atrodė kitaip.
Šviesoforai, iškabos, žmonės stotelėse.
Gyvenimas, kuris tęsėsi, nepaisant nieko.
Jie parvažiavo namo.
Inga sumokėjo, paėmė Romą už rankos, ir jie užlipo laiptais.
Butas pasitiko juos tyla.
Roma tuoj pat nubėgo į savo kambarį — žaisti su mašinėlėmis.
Inga nuėjo į virtuvę, prisipylė vandens ir išgėrė vienu mauku.
Atsisėdo, padėjo rankas ant stalo.
Pažvelgė į jas.
Paprastos rankos.
Šiek tiek šiurkščios, nagai trumpai nukirpti.
Rankos, kurios tiek metų laikė, kentė, atleido.
O dabar — paleido.
Ji prisiminė Genadijaus veidą teismo salėje.
Išblyškusį, sutrikusį, išsigandusį.
Prisiminė, kaip jis rėkė, kad jam nereikia nei vaiko, nei jos.
Ir suprato, kad tie žodžiai jos jau nebeskaudina.
Tiesiog tuščia.
Lyg kažkas viduje būtų perdegę ir dabar nebeskauda.
Inga išsitraukė telefoną, vėl atidarė Polinos žinutę.
Perskaitė dar kartą.
Ši moteris galėjo patylėti, galėjo likti nuošaly.
Bet atėjo.
Atnešė tiesą.
Dėl to, kad vaikas neliktų be nieko.
Inga atsistojo, priėjo prie lango.
Už lango temo.
Žibintai vienas po kito užsidegė, ir miestas tapo panašus į švieselių pabirą.
Roma savo kambaryje kažką niūniavo — melodiją iš animacinio filmuko.
Inga klausėsi ir šypsojosi.
Tai buvo pirmasis jų naujo gyvenimo vakaras.
Be riksmų, be priekaištų, be baimės.
Tik ji ir jos sūnus.
Ir to pakako.
Pabaiga.
