Aš neklausiau Arseno, ką tiksliai padarė Viktoras, nes esant 86 procentų saturacijai ir aukštai temperatūrai spėlionės buvo pavojingesnės už tylą.
Pasakiau Levko iškviesti greitąją pagalbą ir įspėjau, kad jeigu jis mėgins vežti Arseną į ankstesnę kliniką, pati pranešiu policijai.
Arsenas mėgino prieštarauti, tačiau naujas skausmo priepuolis sulenkė jį pusiau, o kojų silpnumas jau neleido jam pačiam atsisėsti lovoje.
Levko pirmą kartą nustojo ginčytis ir paskambino į nepriklausomą ligoninę, kuri neturėjo jokių sutarčių nei su Viktoru, nei su gydytoju Malcevu.
Kol laukėme gydytojų, tik Arsenui sutikus nufotografavau abu randus ir užrašiau temperatūros, pulso, saturacijos rodiklius bei jo nusiskundimus.
Aš neliečiau tvarsčio, neieškojau nieko po oda ir nebandžiau apsimesti chirurge, nes tai galėjo kainuoti jam gyvybę.
Po dvidešimties minučių atvyko reanimacijos brigada, o gydytojas po trumpos apžiūros pasakė, kad delsimas hospitalizuoti jau iš tiesų tapo pavojingas.
Uždegimo rodikliai buvo itin aukšti, kraujospūdis pradėjo kristi, o neurologinis ištyrimas parodė ryškų abiejų kojų silpnumą ir pastebimą jutimų sutrikimą.
Arseną nedelsiant išsiuntė skubiam vaizdiniam tyrimui, o manęs paprašė laukti lauke kartu su Levko, kuris netikėtai tapo visiškai tylus.
Po valandos neurochirurgas Olegas Savinas pakvietė mus į kabinetą ir pasakė, kad šalia stuburo matoma gili, pavojinga uždegiminė sritis.
Pasak jo, toks vaizdas galėjo paaiškinti karščiavimą, sąmonės sumišimą, skausmą ir stiprėjantį silpnumą, tačiau šio proceso kilmę dar reikėjo patvirtinti.
Gydytojui ypač nerimą kėlė tai, kad uždegimas buvo šalia antrojo pjūvio, kuris po šautinės žaizdos išraše apskritai nebuvo paminėtas.
Olegas paklausė, kas atliko ankstesnę operaciją, ir Levko įvardijo privatų centrą „Medline Prime“, kurį Viktoras pasirinko iškart po Arseno užpuolimo.
Pamačiau, kaip Arsenas užsimerkė, nes klinikos pavadinimas, regis, galutinai susiejo jo skausmą su įtarimu, kurį jis bijojo ištarti garsiai.
Chirurgai rekomendavo skubią operaciją, kad būtų pašalintas infekcijos šaltinis ir sumažintas spaudimas nervinėms struktūroms, tačiau nežadėjo, kad kojų funkcija iškart visiškai atsistatys.
Arsenas pats pasirašė sutikimą, uždraudė Viktorui gauti medicininę informaciją ir paskyrė Levko laikinuoju kontaktiniu asmeniu tik šeimos saugumo klausimais.
Prieš jį išvežant į operacinę, jis pagavo mano žvilgsnį ir tyliai paklausė, ar antrasis randas iš tiesų galėjo atsirasti jam nieko nežinant per ankstesnę narkozę.
Atsakiau, kad tai turi nustatyti operacijos ataskaita ir ekspertizė, nes vien rando išvaizda neįrodo svetimos piktos valios.
Operacija truko beveik keturias valandas, o Olegas išėjo pas mus jau auštant, pavargusiu veidu, tačiau pastebimai ramesniu balsu.
Jis pasakė, kad gydytojai pašalino uždegiminius audinius ir aptiko neseniai atliktos atskiros intervencijos požymių, kurie nebuvo tiesiogiai susiję su kulkos trajektorija.
Audiniuose buvo medicininės medžiagos, kuri galėjo būti likusi po ankstesnės procedūros, tačiau jos paskirtis akivaizdžiai neatitiko klinikos perduotų dokumentų.
Mėginiai buvo išsiųsti į laboratoriją, o chirurgas atskirai užfiksavo antrojo pjūvio vietą, uždegimo gylį ir visišką paaiškinimo nebuvimą ankstesniame išraše.
Po kelių valandų Arsenas atgavo sąmonę ir pirmą kartą per kelias savaites sugebėjo pajudinti abi pėdas, nors judesiai dar buvo silpni ir skausmingi.
Olegas perspėjo, kad tai geras ženklas, tačiau pasveikimas priklausys nuo infekcijos kontrolės, reabilitacijos ir nuo to, kiek buvo pažeistos nervinės struktūros.
Stovėjau prie durų, kai Arsenas paprašė Levko prieiti ir pirmiausia liepė niekam nekeršyti, neieškoti Viktoro ir negrasinti gydytojams.
Levko taip nustebo, kad perklausė, o Arsenas pakartojo: viską turi daryti policija, nes bet kokia saviveikla tik sunaikins įrodymus ir pakenks bylai.
Žmogui, kurį miestas laikė įpratusiu visus klausimus spręsti jėga, ši frazė skambėjo beveik neįprastai, tačiau aš supratau tikrąją jos priežastį.
Jis bijojo ne dėl Viktoro ir ne dėl savo reputacijos, o dėl galimybės kada nors tiksliai sužinoti, kas su juo vyko tas tris savaites.
Policiją iškvietė Arseno advokatas Danilo Romaniukas, kuris taip pat pareikalavo išsaugoti originalius klinikos medicininius įrašus ir visus skaitmeninius tarnybinės prieigos žurnalus.
Tyrėja Marina Čerkas iškart perspėjo šeimą, kad paslėptos procedūros buvimas dar nereiškia pasikėsinimo, kol nenustatytos aplinkybės ir ketinimai.
Ji pradėjo nuo paprasto klausimo: ar egzistavo medicininis pagrindas antrajai intervencijai, kuri po skubios operacijos galėjo būti tiesiog netinkamai arba klaidingai įforminta.
Privati klinika iš pradžių atsiuntė pataisytą išrašą, kuriame atsirado papildomas punktas apie diagnostinę audinių reviziją dėl galimo vidinio kraujavimo.
Tačiau Arseno parašas ant atskiro sutikimo atrodė kitaip nei parašai ant kitų dokumentų, o jo įforminimo laikas jau buvo po narkozės pradžios.
Advokatas perdavė rašysenos pavyzdžius ekspertui, o policija pareikalavo operacijų žurnalo, koridoriaus kamerų įrašų ir prisijungimų prie klinikos medicininės informacinės sistemos istorijos.
Paaiškėjo, kad pirminiame išraše iš tiesų buvo nurodytas tik šautinės žaizdos sutvarkymas ir vėlesnis stebėjimas, visiškai neužsimenant apie jokią papildomą chirurginę intervenciją.
Įrašas apie antrąją procedūrą elektroninėje sistemoje atsirado po devynių dienų, kai Arsenas jau buvo namuose ir pradėjo skųstis silpnumu.
Pakeitimą atliko administratorius naudodamasis chirurgo paskyra, tačiau pats chirurgas pareiškė, kad tą dieną buvo konferencijoje Vienoje.
Policija nelaikė to sąmokslo įrodymu, tačiau atskirai paėmė serverių žurnalus, atsargines kopijas ir klinikos darbuotojų susirašinėjimą už visą mėnesį.
Tuo metu laboratorija nustatė giliosios infekcijos sukėlėją ir pranešė, kad tokie mikroorganizmai dažniau siejami su medicinine aplinka nei su buitiniu užteršimu.
Specialistai pabrėžė, kad tai nenustato tikslaus užsikrėtimo momento, tačiau daro įprasto senos šautinės žaizdos uždegimo versiją gerokai mažiau įtikinamą.
Ketvirtąją dieną Arseno temperatūra sumažėjo, sąmonė prašviesėjo, o jis jau galėjo kelias minutes sėdėti be pagalbos ir stipraus galvos svaigimo.
Tuomet jis pirmą kartą papasakojo man, kas įvyko po užpuolimo ir kodėl Viktoro vardas palėpėje sukėlė jam tokią tikrą baimę.
Po šūvio Arsenas išliko sąmoningas ir prisiminė, kaip greitosios pagalbos gydytojas pasakė, kad kulka perėjo kiaurai ir rimtos operacijos greičiausiai neprireiks.
Viktoras atvyko beveik iškart, atsisakė valstybinės ligoninės ir primygtinai pareikalavo privataus centro, tvirtindamas, kad ten bus lengviau užtikrinti apsaugą nuo pakartotinio išpuolio.
Arsenas sutiko, nes jo pusbrolis beveik penkiolika metų tvarkė šeimos reikalus ir buvo laikomas žmogumi, kuriam galima patikėti absoliučiai viską.
Prieš narkozę jam pasakė tik apie nedidelį žaizdos sutvarkymą, tačiau jis pabudo po septynių valandų jausdamas stiprų skausmą gerokai žemiau peties.
Jis kelis kartus apie tai klausė, tačiau Malcevas atsakydavo, kad tai atspindėtas pooperacinis skausmas ir raumenų reakcija į kūno padėtį.
Po penkių dienų kojos pradėjo silpti, tačiau Viktoras įtikinėjo negrįžti į kliniką, nes ligoninės esą kelia per didelę informacijos nutekėjimo riziką.
Būtent jis pakvietė Malcevą į namus, apmokėjo visą parą veikiančią apsaugą ir pareikalavo, kad visi tolesni tyrimai būtų atliekami tik per šeimos pažįstamus specialistus.
Paklausiau Arseno, kam būtų naudinga padaryti jį sunkiai sergantį, jei žmogui, turinčiam ryšių su nusikalstamu pasauliu, nužudymas atrodytų gerokai paprastesnis sprendimas.
Jis ilgai tylėjo, tada paprašė Danilo atnešti aplanką su šeimos patikos fondo dokumentais, kurių anksčiau nebuvo rodęs nė vienam namų personalo darbuotojui.
Jo velionis tėvas paliko teisėtą logistikos, statybų ir žemės turto struktūrą, kurios kontrolė priklausė nuo patvirtinto Arseno gebėjimo ją valdyti.
Jeigu medicinos komisija pripažintų jį neveiksniu ilgiau nei šešiasdešimt dienų, laikini įgaliojimai pagal sutartį pereitų Viktorui kaip antram pagal vyresnumą šeimos atstovui.
Mano pirmoji naktis tame name buvo penkiasdešimt ketvirtą dieną po sužeidimo, ir šis skaičius privertė Levko garsiai nusikeikti.
Viktoras jau buvo sušaukęs patikėtinių posėdį po savaitės, oficialiai aiškindamas, kad tai būtina įmonėms apsaugoti, kol Arsenas negali pats priimti sprendimų.
Danilo patikrino dokumentus ir patvirtino, kad Viktoras iš tiesų jau prieš tris dienas buvo paprašęs medicininės išvados apie ilgalaikį pusbrolio neveiksnumą.
Išvadą turėjo parengti gydytojas Malcevas, kuris kaip šeimos gydytojas beveik metus turėjo teisę pateikti patikėtinių tarybai apibendrintą Arseno sveikatos būklės vertinimą.
Tai vis dar neįrodė bandymo nužudyti, tačiau pirmą kartą suteikė tyrimui aiškų finansinį motyvą pakankamai ilgai palaikyti sunkią Arseno būklę.
Policija patikrino klinikos sąskaitas ir nustatė, kad Viktoras už antrąją procedūrą atskirai sumokėjo per nedidelę konsultacinę bendrovę, kuri nebuvo nurodyta pagrindiniame sveikatos draudime.
Bendrovė priklausė buvusiam jo verslo partneriui, o mokėjimo paskirtis buvo apibūdinta keista formuluote apie papildomą profilaktinę chirurginę paslaugą po paciento traumos.
Tyrėjai surado slaugytoją Oksaną Boiko, kuri tą naktį dirbo klinikoje ir po dviejų dienų nuo Arseno operacijos išėjo iš darbo be paaiškinimų.
Iš pradžių ji bijojo kalbėti, tačiau po pokalbio su advokatu sutiko duoti oficialius parodymus ir perduoti išsaugotas tos pamainos darbo dokumentų nuotraukas.
Pasak Oksanos, po pagrindinės operacijos pacientą jau rengėsi perkelti į palatą, kai Viktoras pareikalavo jį vėl grąžinti į chirurginį bloką.
Budintis chirurgas prieštaravo, nes nematė tam indikacijų, tačiau vėliau pasirodė kitas gydytojas, specialiai tą naktį atvykęs klinikos administracijos skambučiu.
Oksana nebuvo operacinėje ir nežinojo, kas tiksliai buvo daroma, tačiau prisiminė antrą pooperacinį paciento perkėlimą ir naują tvarstį žemiau peties.
Ji nufotografavo žurnalą, nes pamatė Arseno parašą ant sutikimo, nors tiksliai žinojo, kad tuo metu pacientas jau buvo veikiamas narkozės.
Ši nuotrauka tapo svarbi ne dėl paties parašo, o todėl, kad užfiksavo dokumentą dar prieš jo vėlesnį pakeitimą klinikos elektroninėje sistemoje.
Vėlesnė ekspertizė parodė, kad parašas buvo nukopijuotas nuo kito sutikimo, o antrosios intervencijos laikas į įrašą buvo sąmoningai įtrauktas gerokai vėliau.
Atskirai policija rado Viktoro susirašinėjimą su administratoriumi, kuriame jis reikalavo, kad papildoma procedūra niekur nepasirodytų šeimai skirtame išraše.
Viktoras tai aiškino saugumo ir konfidencialumo sumetimais, tačiau tyrimas sugretino žinutes su finansiniais dokumentais ir rengiamu šeimos patikos fondo patikėtinių posėdžiu.
Pats gydytojas Malcevas pripažino žinojęs apie antrąją procedūrą, tačiau tvirtino laikęs ją mediciniškai pagrįsta ir tuo metu paciento asmeniškai nematęs.
Problema buvo ta, kad jis ir toliau gydė Arseną namuose net tada, kai kilo temperatūra, silpo kojos ir atsirado sunkios infekcijos požymių.
Slaugytojos kelis kartus siūlė hospitalizuoti, tačiau Malcevas nuotoliniu būdu tai atšaukdavo, remdamasis pervežimo pavojumi ir būtinybe užtikrinti saugų stebėjimą namuose naktį.
Keturios moterys iš tiesų išėjo ne tik dėl Arseno agresyvumo, kaip pasakojo apsauga, bet ir todėl, kad bijojo atsakomybės už vis blogėjančios būklės pacientą.
Viena iš jų agentūrai paliko raštišką skundą, kuriame tiesiai nurodė, kad vyro būklė reikalauja gydymo ligoninėje, o šeimos gydytojas draudžia jį pervežti.
Agentūra persiuntė skundą Malcevui, o šis atsakė, kad medicininius sprendimus priima jis ir namų personalas neturi kištis į klinikinę taktiką.
Kai policija gavo šį susirašinėjimą, savimi pasitikinti gydytojo frazė nustojo skambėti kaip paprastas profesinis grubumas ir tapo svarbių sprendimų sekos dalimi.
Tyrimas vis tiek atskirai vertino Viktoro, Malcevo ir chirurgų veiksmus, nes vienodas blogas rezultatas nereiškia vienodo kiekvieno dalyvio ketinimo.
Po trijų savaičių Arsenas jau vaikščiojo padedamas kineziterapeuto, o kontroliniai vaizdiniai tyrimai rodė laipsnišką uždegimo mažėjimą aplink nugaros nervines struktūras.
Jo kairė ranka taip pat sveiko, tačiau ant mano riešo dar buvo likusi gelsva žymė nuo pirmosios nakties, kai karščiuodamas jis mane sugriebė.
Kartą jis pastebėjo mėlynę ir pirmą kartą atsiprašė, sakydamas, kad nieko neprisimena iš laikotarpių tarp karščiavimo priepuolių, įtarumo ir sunkaus sąmonės sumišimo.
Atsakiau, kad atsiprašymą priimu, bet jeigu jis dar kartą sugriebs mane sveikąja ranka, baigsiu pamainą nepaisydama paciento pavardės.
Arsenas pirmą kartą per visą tą laiką nusijuokė, o prie durų stovintis Levko sumurmėjo, kad dabar supranta, kodėl būtent aš likau penktąja slaugytoja.
Priminiau jam, kad iš tiesų buvau šeštoji, ir jis pirmą kartą taip smarkiai sutriko, kad man teko nusisukti, kad pati nepradėčiau juoktis.
Tuo metu Viktoras buvo oficialiai nušalintas nuo šeimos patikos fondo valdymo, nes nepriklausomi patikėtiniai įžvelgė tiesioginį interesų konfliktą, susijusį su Arseno medicininiu neveiksnumu.
Vien šiuo tarybos sprendimu jis nebuvo pripažintas kaltu, tačiau prieiga prie sąskaitų, įmonių dokumentų ir medicinos atstovų laikinai buvo perduota nepriklausomiems valdytojams.
Po kelių mėnesių prokuratūra pateikė kaltinimus dėl tų epizodų, kuriuose skaitmeniniai įrašai, mokėjimai, suklastotas sutikimas ir liudytojų parodymai sutapo tarpusavyje.
Viktoro gynyba tvirtino, kad papildoma operacija buvo atlikta dėl Arseno saugumo, o dokumentų slėpimas esą buvo susijęs su pakartotinio priešų išpuolio grėsme.
Ji taip pat teigė, kad infekcija galėjo būti įprasta komplikacija, o Viktoro finansiniai sprendimai atitiko pareigą krizės metu išsaugoti šeimos turtą.
Prokuratūra atsakė ne prielaidomis, o susirašinėjimu, kuriame Viktoras aptarinėjo būtinybę medicinine išvada neleisti Arsenui grįžti prie valdymo iki patikėtinių posėdžio.
Kitoje žinutėje administratoriui jis reikalavo nesiųsti paciento į nepriklausomą ligoninę be suderinimo, nes nauja komanda „gali pamatyti tai, ko nereikia“.
Būtent šie žodžiai kartu su suklastotu sutikimu, nuslėpta procedūra ir mokėjimais įtikino teismą, kad tai buvo ne vien paprastas aplaidumas.
Malcevui dėl jo veiksmų buvo pradėtas atskiras profesinis ir baudžiamasis procesas, nes tyrimas neįrodė, kad jis iš anksto žinojo visą Viktoro planą.
Tačiau teismas nustatė, kad gydytojas sąmoningai ignoravo pavojingos infekcijos požymius ir trukdė laiku hospitalizuoti pacientą, gerai suprasdamas jo būklės blogėjimo rimtumą.
Budintis chirurgas, kuris prieštaravo antrajai procedūrai, nebuvo kaltinamas, o jo įrašai tapo vienu svarbiausių medicininės būtinybės nebuvimo patvirtinimų.
Antrasis gydytojas, specialiai atvykęs naktį, tvirtino gavęs melagingą informaciją apie vidinę komplikaciją ir nežinojęs apie šeimos finansinį interesų konfliktą.
Jo veiksmai taip pat buvo tiriami atskirai, o galutinis sprendimas buvo susijęs su profesiniais pažeidimais, o ne su automatiškai priskirtu dalyvavimu mėginant nužudyti Arseną.
Proceso pabaigoje pats Viktoras buvo nubaustas už įrodytus klastojimo, sąmokslo, finansinio piktnaudžiavimo ir tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo epizodus.
Teismas nenustatė, kad galutinis jo tikslas būtinai buvo Arseno mirtis, tačiau pripažino, kad jis sąmoningai sukūrė pavojingą būklę siekdamas perimti turto kontrolę.
Arsenui ši formuluotė pasirodė sunkesnė už žodį „pasikėsinimas“, nes pusbrolis norėjo ne vien laimėti, o paversti jo silpnumą įrankiu.
Po teismo jis nesurengė keršto ir negrįžo prie ankstesnių metodų, nors daugelis aplinkinių aiškiai tikėjosi būtent tokios jo reakcijos.
Vietoj to Arsenas perdavė teisėtą turtą skaidriam valdymui, sumažino giminaičių įtaką ir visiškai atskyrė medicininius sprendimus nuo šeimos struktūros.
Jis taip pat įsakė pašalinti ginklus iš gyvenamojo aukšto ir daugiau niekada neaptarinėti verslo konfliktų šalia kambarių, kuriuose vyko reabilitacija.
Aš likau dirbti priežiūros koordinatore tik po to, kai gavau normalią darbo sutartį, sveikatos draudimą ir teisę nutraukti pamainą kilus grėsmei saugumui.
Arsenas pasakė, kad anksčiau jo namuose niekas jam nekeldavo sąlygų, o aš atsakiau, kad būtent todėl tie namai ir tapo tokie pavojingi.
Po metų jis jau vaikščiojo lygiu paviršiumi be lazdelės, nors kairė koja pavargdavo greičiau ir vis dar reikalavo reguliarios reabilitacijos.
Kartais praeidavome pro tą palėpę, tačiau jis daugiau kambariu nesinaudojo ir pavertė jį paprasta biblioteka visai šeimai.
Prie lango kabėjęs siuvinėtas rankšluostis liko, o molinį dubenį su marlės servetėlėmis ponia Bennet pagaliau grąžino į virtuvės lentyną, kur jam ir buvo vieta.
Kartą Arsenas paklausė, kas būtent privertė mane tada pažvelgti į antrąjį randą, jeigu keturios ankstesnės slaugytojos nieko panašaus nepastebėjo.
Atsakiau, kad randą pastebėjau atsitiktinai, o tikroji užuomina buvo paciento baimė, nors visi aplinkiniai buvo įpratę laikyti jį žmogumi, kuris nieko nebijo.
Kai stiprus vyras bijo įprastos konkrečios kūno vietos apžiūros, tai neįrodo nusikaltimo, tačiau reikalauja užduoti klausimą, kurio kažkodėl niekas iki tol neuždavė.
Tą naktį aš neatskleidžiau sąmokslo, neišgelbėjau nusikalstamos imperijos ir net nežinojau, kas yra Viktoras, išskyrus jo vardą.
Aš tiesiog pamačiau pacientą, kuris karščiavo, silpo ir turėjo paslėptą pooperacinį pėdsaką, neatitinkantį oficialios jo sužeidimo medicininės istorijos.
To pakako, kad nustočiau klausyti titulų, apsaugos baimės ir šeimos gydytojo užtikrintumo, o pradėčiau tikrinti tai, kas buvo tiesiai prieš akis.
Pavojingiausia namo paslaptis iš tiesų slėpėsi ant Arseno nugaros, tačiau jį išgelbėjo ne randas, o žmogus, kuris pagaliau paklausė, iš kur jis atsirado.
