Šaltas prekybos centro oras, regis, sustingo sunkioje tyloje, įsivyravusioje po Adriano Moretti žodžių.
Veikiančių šaldymo vitrinų ūžesys staiga tapo kurtinantis.
Pirkėjai, dar prieš minutę smalsiai stebėję pažeminimo sceną, dabar stengėsi nežiūrėti į žmonių grupę prie pieno produktų skyriaus ir instinktyviai traukėsi atgal.
Niekas nenorėjo pasipainioti kelyje žmogui, nuo kurio vardo išbaldavo miesto tarybos valdininkai ir drebėdavo didžiausių Čikagos korporacijų savininkai.
Iš Nathano veido dingo visa demonstratyvi arogancija.
Brangus dizainerio kostiumas staiga tarsi nebetiko: atrodė juokingai, o pats Nathanas nervingai nurijo seiles, jausdamas, kaip kaktoje kaupiasi prakaitas.
Pinigai, kuriuos vos prieš akimirką jis išdidžiai laikė rankoje, susiglamžė drebančiuose pirštuose ir virto beverčiais popierėliais.
Naujoji sužadėtinė prisiglaudė prie jo peties ir išsigandusi žvelgė į tamsius griežtais kostiumais vilkinčių apsaugininkų siluetus, užtvėrusius vienintelį išėjimą iš praėjimo.
– P-pone Moretti… – išspaudė Nathanas staiga užkimusiu balsu, praradusiu visą pasitikėjimą.
– Mes… mes tik kalbėjomės.
Tai asmeniška… mes su sena pažįstama…
Adrianas nepasuko galvos jo pusėn.
Jo šilta, tvirta ranka vis dar švelniai prilaikė Claire už peties, tarsi saugodama nuo menkiausio šalto oro gūsio, sklindančio nuo vitrinų.
Tačiau Moretti žvilgsnis buvo įsmeigtas tik į Nathaną – pilkos akys buvo šaltos ir skvarbios lyg plienas.
– Asmeniška? – tyliai paklausė Adrianas, bet kiekvienas garsas smigo po oda.
– Vadinti savo būsimo vaiko motina moterį, kuri nusipelno geresnio, ir mosuoti purvinais banknotais prieš tą, kurios mažasis pirštelis vertas daugiau nei visa tavo įmonė?
Tu tai vadini pokalbiu?
Vienas juodu kostiumu vilkintis asmens sargybinis žengė į priekį.
Sunkus stambaus vyro žingsnis privertė Nathaną atšokti atgal, vos neužkliudant pieno produktų lentynos.
Kelios sulčių pakuotės dusliai dunkstelėjo ant plytelėmis išklotų grindų, tačiau niekas net nebandė jų pakelti.
– Atidžiai manęs klausyk, vaikine, – tęsė Adrianas, žengdamas artyn drebančio buvusio sužadėtinio.
– Šiame mieste galioja taisyklės.
Viena jų skelbia: niekada ir jokiomis aplinkybėmis nedrįsk kelti balso prieš Claire Hayes ir nedrįsk įžeidinėti nė vieno, kas turi jos pavardę.
Tau pasisekė, kad ji pernelyg kilni, jog nusileistų iki tavo lygio.
Bet man nusispjauti į tavo kilnumą.
Nathanas atsitraukė dar per žingsnį, kojos užkliuvo už pirkinių krepšelio, ir jis vos nenugriuvo ant grindų, griebdamasis savo palydovės rankos, nors ši pati jau buvo pasirengusi pravirkti iš siaubo.
– Nešdinkis iš čia, – be pykčio tarė Adrianas, tačiau jo balse skambėjo tokia absoliuti valdžia, kad Nathanui nekilo nė menkiausios abejonės: jei užtruks dar bent sekundę, rytoj rytą jį ras Mičigano ežere.
– Ir kad daugiau niekada nematyčiau tavo veido penkiasdešimties mylių spinduliu nuo čia.
Lauk.
Netaręs nė žodžio, pažemintas ir sugniuždytas Nathanas čiupo savo palydovę ir puolė prie išėjimo, vos nenublokšdamas prie kasų stovėjusio apsaugininko.
Telefonas, kuriuo dar prieš akimirką buvo filmuojama, išslydo iš apstulbusio smalsuolio rankų ir su trenksmu sudužo į plyteles, tačiau niekas jo nebepakėlė.
Kai išsigandusios poros žingsniai nutilo prie automatinių durų, Claire giliai įkvėpė.
Jos pečiai lengvai virpėjo – ne iš baimės Moretti, o nuo per visą dieną susikaupusios įtampos, pagaliau pralaužusios savitvardos užtvanką.
Pirmą kartą per kelis mėnesius ji pajuto, kad už nugaros turi sieną, į kurią gali atsiremti.
Adrianas iškart pastebėjo jos būseną.
Visas griežtumas ir ledinis valdingumas dingo iš jo akių, užleisdamas vietą giliam, beveik skausmingam rūpesčiui.
Jis atsargiai paėmė iš jos rankų sunkų krepšelį su pienu ir padėjo ant artimiausios spintelės.
– Ar tau viskas gerai, Claire? – paklausė jis švelniai, beveik intymiai, tokiu balsu, kokiu kalbama tik su brangiausiu žmogumi pasaulyje.
– Ieškojau tavęs visame mieste nuo pat ryto.
Mano žmonės pranešė, kad išėjai iš buto…
Kodėl tokios būklės ėjai į parduotuvę pėsčiomis?
Juk žinai, kad gydytojai tau uždraudė fizinį krūvį.
Claire pakėlė į jį akis, kuriose žibėjo neprašytos ašaros.
– Adrianai, negaliu amžinai priimti tavo pagalbos…
Tu neprivalai gelbėti manęs nuo kiekvieno kvailio gatvėje.
Mano sąskaitoje liko septyniolika dolerių, turiu pati išmokti tvarkytis su savo gyvenimu.
Vaikas… tai mano atsakomybė.
Adrianas vos šyptelėjo, ir toje šypsenoje ištirpo visas nusikalstamo pasaulio autoriteto, kurio bijojo visa Čikaga, atšiaurumas.
Jis atsargiai palietė pirštais jos skruostą ir nubraukė vienišą ašarą.
– Atsakomybė?
Claire, paklausyk manęs, – tarė jis, žvelgdamas jai tiesiai į akis.
– Prieš penkis mėnesius išgelbėjai mano jaunesniajam broliui gyvybę, kai kiti klinikos gydytojai nuo jo nusigręžė.
Rizikavai savo karjera, traukdama jį iš korumpuotų valdininkų nagų.
Manai, galėčiau tai pamiršti?
Manai, leisčiau moteriai, nešiojančiai po širdimi ateitį, stovėti eilėje pigaus pieno ir kęsti tokio menkystos kaip šitas tipas įžeidinėjimus?
Jis linktelėjo apsaugininkams, ir vienas jų nedelsdamas priėjo bei paėmė iš jo krepšelį.
– Nuo šiandien šį prekybos centrą perima valdyti mūsų fondas, – ramiai pridūrė Adrianas, dabar jau kreipdamasis į išsigandusį parduotuvės vadovą, besislepiantį už kasos.
– O visos panelės Hayes sąskaitos visoje šalyje nuo šiol bus apmokamos iš mano asmeninių lėšų.
Ir tai nesvarstoma.
Claire papurtė galvą, jausdama, kaip ją visą užlieja šios situacijos absurdiškumas ir kartu neįtikėtinas švelnumas.
– Tu nepataisomas, Adrianai Moretti.
– Aš tiesiog moku vertinti tikrą auksą, kai jį pamatau, – atsakė jis, atsargiai paimdamas ją už rankos.
– Važiuokime namo, Claire.
Tavęs laukia tikri namai.
Ir patikėk manimi, daugiau niekas niekada nedrįs sugadinti tau dienos.
Kai jie išėjo iš prekybos centro po šaltu lapkričio Čikagos dangumi, prie pagrindinio įėjimo jau stovėjo prabangus juodas šarvuotas limuzinas.
Vairuotojas pagarbiai atidarė duris.
Claire atsigręžė į naktinio miesto šviesas, jausdama, kaip rytojaus baimė galutinai užleidžia vietą pasitikėjimui.
Jos gyvenimas iš tiesų pasikeitė visiems laikams, tačiau dabar ji žinojo, kad už šio pokyčio slypi ne negailestingas likimas, o žmogus, pasirengęs apversti visą pasaulį dėl jos ir jos būsimo vaiko.
