Valandą ir dvidešimt septynias minutes šešių mėnesių kūdikio verksmas nesiliovė nė akimirkai.
Iš pradžių jis buvo aštrus ir reiklus, tačiau vėliau virto užkimusiu, išvargusiu klyksmu, kuris prasiskverbė net pro keleivinio lėktuvo variklių gausmą.
Salone sėdintys žmonės stengėsi nežiūrėti į storą užuolaidą, skyrusią verslo klasę nuo kitų sėdynių.
Vieni užsidėjo ausines, kiti susierzinę užsimerkė, o pagyvenusi moteris kitoje praėjimo pusėje kelis kartus sunkiai atsiduso.
Tačiau nė vienas keleivis nepaprašė stiuardesės sudrausminti kūdikio tėvą.
Priežastis buvo paprasta.
Tas tėvas buvo Maksimas Kovalenka.
Jo pavardę žinojo daugelis, nors tikrasis jo verslo pobūdis daugumai paprastų žmonių liko paslaptis.
Vieni laikė jį nepaprastai įtakingu verslininku, o kiti tvirtino, kad už iš pažiūros teisėtų jo įmonių slypi kažkas gerokai pavojingesnio.
Maksimas retai duodavo interviu ir beveik niekada nesirodydavo viešuose renginiuose be apsaugos.
Jį pažinoję žmonės sakydavo, kad vienu telefono skambučiu jis gali išspręsti problemą, kuriai kiti sugaištų ištisus mėnesius.
Tačiau tą dieną jis negalėjo išspręsti vienintelės problemos, kuri jam iš tiesų rūpėjo.
Jo mažasis sūnus nesiliovė verkęs.
Maksimui buvo trisdešimt devyneri metai.
Jis sėdėjo plačiame odiniame krėsle, atsisegęs viršutinę baltų marškinių sagą, ir atsargiai glaudė kūdikį prie krūtinės.
Ant porankio stovėjo beveik pilnas buteliukas su pieno mišiniu.
Ant gretimos sėdynės gulėjo atsarginiai šliaužtinukai, sauskelnių pakuotė ir minkštas vaikiškas pledukas.
Jo asmens sargybinis Bohdanas, vyras su randu prie dešiniojo antakio, stovėjo prie praėjimo ir įprastai budriai stebėjo keleivius.
– Gal jis tiesiog pavargo? – tyliai paklausė stiuardesė.
Maksimas pažvelgė į ją paraudusiomis akimis.
– Jis buvo pavargęs jau prieš valandą.
Moteris sutrikusi nuleido akis.
– Galime pabandyti kitą pieno mišinį.
– Pabandykite.
Ji paėmė buteliuką ir nuėjo.
Maksimas vėl pažvelgė į sūnų.
– Nazarėli, – sušnibždėjo jis.
– Ko tau reikia, mažyli?
Kūdikis išsirietė jo glėbyje ir pravirko dar garsiau.
Maksimas užsimerkė.
Jeigu kuris nors jo verslo partneris būtų pamatęs jį tą akimirką, vargu ar būtų atpažinęs žmogų, kuriam paprastai niekas nedrįsdavo prieštarauti.
Jo veide nebeliko nei valdingumo, nei šalto pasitikėjimo savimi.
Tik baimė.
Prieš pusmetį jo žmona Iryna žuvo sprogus automobiliui.
Tyrėjai nustatė, kad tikrasis išpuolio taikinys greičiausiai buvo pats Kovalenka.
Tą dieną Iryna išvažiavo be vyro, ir viskas įvyko anksčiau, nei kas nors spėjo ją perspėti.
Nazarui tuomet buvo vos kelios savaitės.
Nuo tada Maksimas beveik neišleisdavo sūnaus iš akių.
Jis samdė geriausius vaikų priežiūros specialistus, konsultavosi su gydytojais ir apsupo mažylį viskuo, ką tik buvo galima nupirkti už pinigus.
Tačiau jokie pinigai negalėjo pakeisti moters, kurios jau nebebuvo.
Kitoje užuolaidos pusėje, aukštesnės ekonominės klasės salone, sėdėjo Oksana Ševčuk.
Jai buvo trisdešimt metų.
Prieš dvejus metus ji dirbo slaugytoja miesto ligoninės gimdymo skyriuje ir svajojo tęsti mokslus.
Ji mylėjo savo darbą.
Ypač jai patiko pirmosios valandos po kūdikio gimimo, kai išsekusios jaunos mamos pamažu mokydavosi suprasti mažytį žmogų, atsiradusį jų gyvenime.
Oksana mokėjo pastebėti dalykus, kurie kitiems atrodydavo nereikšmingi.
Kaip kūdikis pasuka galvytę motinos balso link.
Kaip pasikeičia jo kvėpavimas, kai pajunta pažįstamo kūno šilumą.
Kaip mažas delniukas pamažu atsipalaiduoja, kai kūdikis tinkamai paimamas ant rankų.
Tačiau vieną dieną jos vyras Tarasas pareiškė, kad ji daugiau nebedirbs.
– Solomijai reikia mamos namuose, – pareiškė jis.
Iš pradžių Oksana bandė prieštarauti.
Vėliau suprato, kad kiekvienas pokalbis virsta ginču, po kurio jai tenka teisintis net dėl pačių paprasčiausių norų.
Tarasas tikrindavo jos telefoną.
Jis reikalaudavo parodyti parduotuvių čekius.
Kartą ji pastebėjo, kad jis skaitė jos susirašinėjimą su buvusiais kolegomis ir ištrynė kelias žinutes.
Kai paklausė kodėl, jis atsakė:
– Nes tu pernelyg patikli.
Pamažu Oksana nustojo pasakoti pažįstamiems apie savo gyvenimą.
Ji šypsodavosi, kai kas nors paklausdavo, kaip sekasi.
Sakydavo, kad viskas gerai.
O paskui grįždavo į butą, kuriame kiekvienas jos judesys galėjo tapti naujos apklausos priežastimi.
Paskutiniu lašu tapo Taraso grasinimas atimti iš jos Solomiją.
Jis tai pasakė ramiai, stovėdamas virtuvėje prie viryklės, ant kurios vėso didelis puodas barščių.
– Jei išeisi, dukra liks su manimi.
– Aš rasiu būdą.
Oksana įsiminė ne tik žodžius.
Ji prisiminė ir tai, kaip mažoji Solomija nustojo žaisti ant grindų ir pažvelgė į tėvą.
Jos akyse buvo baimė, kurios trejų metų vaikas dar nemokėjo paaiškinti.
Tą naktį Oksana beveik nemiegojo.
Ji gulėjo šalia dukters ir klausėsi, kaip už sienos veikia televizorius.
Ryte nusprendė išeiti.
Prieš kelis mėnesius tolima jos giminaitė Marija, gyvenanti nedideliame Vakarų Ukrainos miestelyje, pasiūlė pagalbą.
Tuomet Oksana atsisakė.
Dabar ji parašė jai vos du žodžius.
„Mes atvyksime.“
Marija atsakė beveik iš karto.
„Laukiu jūsų abiejų.“
Oksana nupirko bilietus, surinko dokumentus ir supakavo šiek tiek vaikiškų drabužių.
Į striukės kišenę įsidėjo grynuosius pinigus, kuriuos slapta taupė iš retkarčiais atliekamų papildomų darbų.
Solomija primygtinai reikalavo pasiimti seną pliušinį triušį.
Oksana nesiginčijo.
Ji žinojo, kiek ramybės vaikui gali suteikti pažįstamas žaislas.
Dabar, sėdėdama lėktuve, ji vėl ir vėl tikrino kelionės dokumentus.
Telefonas buvo išjungtas.
Kaskart, kai kas nors eidavo per saloną, Oksana nevalingai pakeldavo galvą.
Ji bijojo pamatyti Tarasą net čia.
Tačiau už užuolaidos ir toliau verkė svetimas kūdikis.
Ir pamažu tas garsas tapo stipresnis už jos baimę.
Oksana pasilenkė į praėjimą.
Pro nedidelį tarpą ji pamatė Maksimą, kuris bejėgiškai bandė pasiūlyti sūnui dar vieną buteliuką.
Mažylis nusuko galvą.
Maksimas kažką sušnibždėjo, tačiau vaikas tik dar garsiau pravirko.
Oksana prisiminė savo darbą gimdymo skyriuje.
Ji žinojo, kad ne kiekvienas verksmas reiškia alkį.
Kartais kūdikis jaučia diskomfortą, skausmą arba yra pernelyg susijaudinęs.
Kartais jam reikia gydytojo pagalbos.
O kartais svarbiausia yra fizinis artumas, šiluma ir ramybė.
Oksana vis dar maitino krūtimi savo dukrą, nors pamažu baiginėjo žindymą.
Ji pažvelgė į miegančią Solomiją.
Mergaitė apkabino pliušinį triušį, o jos mažyčiai pirštukai tvirtai laikė nutrintą žaislo ausį.
Oksana pataisė antklodę ir tyliai pakvietė stiuardesę.
– Anksčiau dirbau gimdymo skyriuje.
– Ar galėčiau pabandyti padėti kūdikiui?
Moteris akivaizdžiai nustebo.
– Ar jūs tikra?
– Galėčiau bent pasikalbėti su jo tėvu.
Stiuardesė palydėjo ją prie užuolaidos.
Tačiau prieš Oksanai įeinant, jai kelią pastojo Bohdanas.
– Grįžkite į savo vietą.
– Aš esu slaugytoja, – paaiškino ji.
– Turiu kūdikių priežiūros patirties.
– Mums nereikia svetimų žmonių pagalbos.
– Bet jūsų kūdikiui jos galbūt reikia.
Bohdanas suraukė antakius.
Oksana galėjo apsisukti ir nueiti.
Ji net žengė mažą žingsnį atgal.
Tačiau tada pamatė Nazarą, kuris tėvo glėbyje kūkčiojo nuo verksmo.
– Palaukite, – netikėtai pasakė Maksimas.
Bohdanas atsitraukė pusę žingsnio.
Kovalenka atidžiai pažvelgė į nepažįstamą moterį.
– Jūs tikrai dirbote su naujagimiais?
– Kelerius metus.
– Ir ką siūlote?
Oksana giliai įkvėpė.
– Aš vis dar žindau savo dukrą.
– Jei sutiktumėte ir tai būtų saugu jūsų sūnui, galėčiau pabandyti jį pamaitinti krūtimi.
Maksimas sustingo.
Bohdanas staigiai pasuko galvą.
– Tai neįmanoma.
Tačiau Oksana ir toliau žiūrėjo tik į kūdikio tėvą.
– Suprantu, kad mano pasiūlymas netikėtas.
– Sprendimas priklauso tik jums.
Maksimas paklausė, ar ji vartoja kokius nors vaistus.
Tada pasiteiravo, ar geria alkoholį ir rūko.
Oksana atsakė neigiamai ir pridūrė nežinanti, kad sirgtų kokia nors infekcine liga.
Ji suprato, kad saugiam donoriniam žindymui būtini medicininiai tyrimai, kurių lėktuve atlikti neįmanoma.
Todėl ji neprimygtinai siūlė savo pagalbą.
Tačiau Maksimas, išsekintas sūnaus verksmo, pirmiausia paprašė jos paimti mažylį ant rankų.
Oksana atsargiai paėmė Nazarą ir priglaudė prie savęs.
Ji lėtai jį supo, švelniai glostydama nugarėlę.
Kelioms sekundėms verksmas susilpnėjo.
Paskui prasidėjo iš naujo.
Maksimas pažvelgė į sūnų ir sunkiai atsiduso.
Jis aptarė su Oksana galimą riziką ir vis dėlto sutiko, kad ji pamaitintų kūdikį.
Stiuardesė atnešė kelias švarias antklodes, kad pridengtų moterį nuo pašalinių žvilgsnių.
Bohdanas atsistojo prie praėjimo.
Oksana patogiai įsitaisė krėsle.
Ji atsargiai prilaikė Nazaro galvytę ir pasiūlė krūtį.
Iš pradžių mažylis neramiai muistėsi.
Paskui rado patogią padėtį.
Ir pradėjo žįsti.
Po kelių akimirkų jo verksmas nutilo.
Maksimas žiūrėjo į juos netardamas nė žodžio.
Jo lūpos virpėjo.
Nazaras pamažu atgniaužė mažą kumštuką ir padėjo delniuką ant antklodės.
Pirmą kartą per visą skrydį Kovalenka išgirdo tylą.
– Koks jo vardas? – paklausė Oksana.
– Nazaras.
– Gražus vardas.
Maksimas linktelėjo.
– Iryna jį išrinko.
Žmonos vardą jis ištarė taip atsargiai, tarsi bijotų, kad prisiminimas vėl sukels skausmą.
Oksana daugiau neklausinėjo.
Po kurio laiko Maksimas pats prabilo.
– Ji visada žinodavo, ko jam reikia.
Oksana pažvelgė į jį.
– Jūs irgi išmoksite.
– Aš stengiuosi.
– Tai matyti.
Jis silpnai nusišypsojo.
– Dauguma žmonių man sako tai, ką noriu išgirsti.
– O aš sakau tai, ką matau.
Maksimas ilgai tylėjo.
Kai Nazaras pasisotino, Oksana pasitaisė drabužius ir atsargiai pakėlė mažylį prie peties, prilaikydama jo galvytę.
Jis mieguistai atsiduso.
Maksimas pažvelgė į sūnų su tokiu švelnumu, kad Oksanai akimirką buvo sunku suderinti šį žmogų su laikraščių pasakojimais apie jo žiaurumą.
– Jūs irgi turite mažą vaiką? – paklausė jis.
– Dukrytę.
– Solomiją.
– Jai treji metai.
– O jos tėvas?
Oksana įsitempė.
Šis klausimas akimirksniu sugrąžino ją į jos pačios gyvenimą.
Į butą, iš kurio pabėgo.
Prie telefono, kurį bijojo įjungti.
– Mes gyvename atskirai, – atsakė ji.
Maksimas pastebėjo jos dvejonę.
– Atsiprašau.
– Nenorėjau kištis.
– Nieko tokio.
Tačiau po kelių minučių Oksana netikėtai pasakė:
– Tiesą sakant, išėjau tik vakar.
Maksimas atsisuko į ją.
– Nuo vyro?
Ji linktelėjo.
– Jis nenorėjo manęs paleisti.
– Grasino atimti dukrą.
– Ar kreipėtės pagalbos?
– Kol kas ne.
– Ketinau tai padaryti, kai pasieksiu giminaitę.
Maksimas pažvelgė į užuolaidą.
– Ar esate tikra, kad jis nežino jūsų maršruto?
– Nesu tikra dėl nieko.
– Bet stengiausi būti atsargi.
Ji papasakojo, kaip pirko bilietus naudodamasi nauju elektroninio pašto adresu ir paslėpė dokumentus.
Kaip pakavo daiktus, kol Taraso nebuvo namuose.
Kaip Solomija paklausė, kodėl jos negali atsisveikinti su tėčiu.
– Ką jai atsakėte? – tyliai paklausė Maksimas.
– Kad dabar mums reikia kurį laiką pabūti kitoje vietoje.
Jis nuleido akis.
– Kartais tiesa vaikui būna pernelyg sunki.
Oksana suprato, kad jis galvoja apie Iryną.
Kelias sekundes abu tylėjo.
Tada Maksimas paprašė pasakyti vyro pavardę.
– Ferčukas, – atsakė Oksana.
Maksimas staiga išsitiesė.
– Vardas?
– Tarasas.
Jo veidas pasikeitė.
– Tarasas Ferčukas?
Oksana pajuto, kaip atšalo rankos.
– Jūs jį pažįstate?
Maksimas neatsakė iš karto.
Jis pažvelgė į Bohdaną.
– Patikrink jos bilietų duomenis.
Asmens sargybinis išsitraukė telefoną.
Praėjo kelios minutės.
Nazaras jau miegojo tėvo glėbyje, kai Bohdanas grįžo prie krėslo.
– Pone Maksimai, – tarė jis.
– Turime problemą.
– Kokią?
Bohdanas parodė ekraną.
Oksana pamatė savo įlaipinimo kortelės nuotrauką.
Šalia buvo parašytas Solomijos vardas.
Ji iš karto atpažino raudono telefono dėklo kampą, patekusį į kadrą.
Tokį dėklą turėjo Tarasas.
– Iš kur tai? – sušnibždėjo ji.
– Kažkas mums persiuntė žinutę, – atsakė Bohdanas.
Maksimas atidžiai tyrinėjo ekraną.
Staiga jo veidas išbalo.
– Parodyk antrą puslapį.
Bohdanas sudvejojo.
– Ar esate tikras?
– Parodyk.
Antrame puslapyje buvo Taraso nuotrauka.
O šalia – Irynos Kovalenkos vardas ir pavardė.
Oksana pajuto, tarsi širdis akimirkai būtų nustojusi plakti.
– Kodėl ten jūsų žmonos vardas?
Maksimas lėtai pakėlė akis.
– Nes jūsų vyras dirbo su įmonės, kuriai priklausė Irynos automobilis, dokumentais.
Oksanai atrodė, kad iš plaučių dingo visas oras.
– Tai neįmanoma.
– Aš irgi tikėjausi, kad klystu.
Jis paėmė telefoną ir peržiūrėjo žinutę.
Po nuotraukomis buvo seno tarnybinio dokumento kopija.
Viršuje buvo nurodyta data iš savaitės prieš sprogimą.
O žemiau buvo įrašyta žmogaus, patvirtinusio informacijos apie automobilio maršrutą gavimą, pavardė.
Tarasas Ferčukas.
Oksana delnu prisidengė burną.
– Jis sakė, kad dirba buhalterijoje.
– Iš dalies tai tiesa, – atsakė Maksimas.
– Jis dirbo su sutartimis, mokėjimo pavedimais ir tarnybiniais registrais.
– Bet kam jam reikėjo automobilio maršruto?
Maksimas neskubėjo atsakyti.
Jis žiūrėjo į sūnų.
– Būtent tai bandau išsiaiškinti jau pusmetį.
Oksana prisiminė vieną vakarą.
Tarasas grįžo namo vėlai, susierzinęs ir neįprastai tylus.
Ji tada paklausė, kas nutiko.
Jis atsakė, kad darbe įvyko kažkas nemalonaus.
Po kelių dienų per žinias pranešė apie Irynos žūtį.
Oksana nesusiejo šių dviejų įvykių.
Dabar prisiminimas įgavo bauginančią prasmę.
– Manote, kad jis susijęs su tuo? – paklausė ji.
Maksimas papurtė galvą.
– Žinau tik tai, kad jis turėjo prieigą prie informacijos.
– Ir kad dabar kažkas naudojasi jūsų vardu, norėdamas susisiekti su mano žmonėmis.
Bohdanas parodė dar vieną žinutę.
Siuntėjas reikalavo, kad Maksimas susisiektų su juo prieš lėktuvui nusileidžiant.
Žinutėje buvo tik vienas sakinys:
„Tu turi tai, kas priklauso man.“
Oksaną supykino.
Ji pažinojo šį toną.
Tarasas apie ją kalbėdavo lygiai taip pat.
Apie jos pinigus.
Apie jos laiką.
Apie jos dukrą.
Jis visada vartodavo žodį „priklauso“, tarsi žmonės būtų daiktai.
– Jis kalba apie mane, – sušnibždėjo ji.
Maksimas sukando dantis.
– Galbūt.
– Arba apie Solomiją.
Bohdanas padėjo telefoną.
– Reikia perspėti įgulą.
Maksimas linktelėjo.
Šį kartą jo balse nebuvo įprasto šaltumo.
– Padarykite tai.
– Ir jokių veiksmų, kurie galėtų kelti pavojų keleiviams.
Oksana netikėtai pastebėjo, kad jos rankos nebedreba.
Baimė niekur nedingo.
Tačiau atsirado kažkas kita.
Ji nebenorėjo bėgti aklai.
– Jei Tarasas susijęs su tuo sprogimu, – pasakė ji, – galbūt galiu prisiminti ką nors svarbaus.
Maksimas pažvelgė į ją.
– Ką būtent?
Oksana užsimerkė.
Prieš akis iškilo jų butas.
Virtuvės stalas.
Taraso nešiojamasis kompiuteris.
Ir vakaras, kai ji netyčia pamatė atidarytą failą su svetima pavarde.
Tada vyras staigiai uždarė kompiuterį ir pasakė, kad jai nereikėtų domėtis jo darbu.
Ji prisiminė pavardę.
Kovalenka.
– Likus kelioms dienoms iki jūsų žmonos žūties, Tarasas išspausdino kažkokius dokumentus, – pasakė Oksana.
– Aš jų neperskaičiau iki galo.
– Bet pastebėjau jūsų pavardę.
Maksimas palinko į priekį.
– Ar prisimenate, kur jis juos laikė?
– Aplanke.
– Pilkame, su metaliniu užsegimu.
– Ar jis liko namuose?
Oksana lėtai papurtė galvą.
– Nežinau.
Tačiau kitą akimirką ji prisiminė dar kai ką.
Prieš išeidama iš buto ji pasiėmė nedidelę USB atmintinę, kurioje laikė savo dokumentų kopijas.
Kadaise Tarasas ją naudojo failams perkelti, o paskui numetė į stalo stalčių.
Oksana ją pasiėmė, nes bijojo prarasti elektronines Solomijos gimimo liudijimo kopijas.
Ji nepatikrino jos turinio.
– Turiu laikmeną, kuria jis anksčiau naudojosi, – pasakė ji.
Maksimas suraukė antakius.
– Kur?
– Mano rankinėje.
Bohdanas iš karto pažvelgė į užuolaidą.
– Jis galėjo ten palikti bet ką.
– Arba nieko, – atsakė Oksana.
Ji neleido baimei priversti jos pasielgti neapgalvotai.
Jie nusprendė nejungti USB atmintinės prie asmeninių įrenginių.
Maksimas paprašė Bohdano užrašyti, kur ir kokiomis aplinkybėmis ji buvo rasta, kad vėliau būtų galima perduoti ją specialistams kartu su Oksanos paaiškinimais.
Kovalenka suprato, kad jeigu laikmenoje iš tiesų yra svarbių duomenų, su ja reikia elgtis atsargiai.
Kai lėktuvas pradėjo leistis, stiuardesė paprašė keleivių prisisegti saugos diržus.
Nazaras pabudo, tačiau šį kartą nepradėjo verkti.
Maksimas atsargiai pasodino jį į kūdikiui skirtą kėdutę ir padėjo prisegti diržus.
Tada atsisuko į Oksaną.
– Jūs neprivalote manimi pasitikėti, – pasakė jis.
– Ir aš jūsų to neprašau.
Ji tylėdama laukė tęsinio.
– Tačiau jeigu jūsų vyras naudojasi vaiku, kad priverstų jus grįžti, negalima leisti jam valdyti to, kas vyksta.
Oksana pirmą kartą pažvelgė į Maksimą be baimės.
– O ką darysite jūs?
Jis susimąstė.
– Anksčiau viską būčiau išsprendęs savais metodais.
– O dabar?
Maksimas pažvelgė į Nazarą.
– Dabar turiu sūnų, kuriam vieną dieną turėsiu paaiškinti savo poelgius.
Šie žodžiai Oksaną sujaudino labiau nei bet kuris pasakojimas apie jo galią.
Nes būtent to ji visada norėjo iš Taraso.
Kad jis bent kartą pagalvotų, ką jaučia jų dukra.
Po nusileidimo įgula padėjo Oksanai pasiimti daiktus.
Solomija pabudo, pasitrynė akis ir paklausė:
– Mama, ar mes jau atvykome?
Oksana pritūpė šalia jos.
– Beveik, saulute.
Mergaitė pastebėjo Maksimą su Nazaru.
– Čia jo kūdikis?
– Taip.
Solomija atidžiai pažvelgė į mažylį.
– Jis jau nebeverkia?
Maksimas netikėtai nusišypsojo.
– Tavo mamos dėka.
Solomija išdidžiai prisiglaudė triušį.
– Mano mama moka padėti kūdikiams.
Oksana pajuto, kaip akyse kaupiasi ašaros.
Ji norėjo, kad dukra visada galėtų tarti šiuos žodžius be baimės.
Terminale Bohdanas pranešė, kad prie išėjimo gali laukti Taraso žmonės.
Maksimas nebandė išvesti Oksanos per tarnybines patalpas ar organizuoti slapto susitikimo.
Vietoj to jis pasiūlė kreiptis į oro uosto darbuotojus ir policiją, paaiškinant situaciją dėl grasinimų.
Oksana sutiko.
Ji papasakojo budinčiam pareigūnui apie pabėgimą, vyro grasinimus ir įtartiną žinutę su įlaipinimo kortelės nuotrauka.
Jos paaiškinimai buvo užregistruoti.
Kol ji kalbėjo, Bohdanas stebėjo laukimo salę.
Vienu metu jis pastebėjo vyrą, kuris kelis kartus pažvelgė jų kryptimi, o paskui staigiai nusuko akis.
Bohdanas jo nesivijo.
Jis parodė vyrą apsaugos darbuotojui.
Maksimas stovėjo šalia, laikydamas Nazarą.
Jo sūnus vėl užmigo.
Kai Oksana baigė duoti paaiškinimus, telefone pamatė kelis praleistus skambučius.
Visi buvo nuo Taraso.
Tada atėjo žinutė:
„Manai, kad jis sugebės tave apsaugoti?“
Oksana perskaitė ją du kartus.
Tai reiškė, kad Tarasas jau žinojo apie jos susitikimą su Maksimu.
Ji parodė žinutę policijos pareigūnui.
Duomenys buvo išsaugoti kaip pareiškimo dalis.
Po to Oksana pirmą kartą per ilgą laiką neatsakė vyrui.
Tą naktį ji su dukra apsistojo saugioje vietoje, o ryte susisiekė su Marija.
Giminaitė pravirko išgirdusi jos balsą.
– Maniau, kad jau būsi atvykusi, – pasakė ji.
– Atvyksiu.
– Tik pirmiausia turiu kai ką užbaigti.
Oksana suprato, kad ankstesnis planas pasikeitė.
Dabar buvo svarbu ne tik pasislėpti nuo Taraso.
Ji galėjo turėti informacijos, susijusios su kitos moters mirtimi.
Ir šios galimybės nebuvo galima ignoruoti.
Po dviejų dienų tyrėjas, kuriam buvo perduoti duomenys apie žinutes ir USB atmintinę, paprašė Oksanos išsamiai atkurti aplinkybes, susijusias su Taraso darbu.
Ji papasakojo viską, ką prisiminė.
Apie vėlyvus telefono skambučius.
Apie pilką aplanką.
Apie netikėtas komandiruotes.
Apie tai, kaip vyras kartą pareikalavo ištrinti seną šeimos susirašinėjimą, nes jame esą buvo konfidencialių dokumentų.
Tikrindami laikmeną specialistai aptiko darbo failų ir išsaugotų kelių tarnybinių dokumentų kopijų.
Ne visi jie buvo susiję su byla.
Tačiau tarp jų buvo duomenų perdavimo žurnalas apie automobilio, priskirto Kovalenkos įmonei, naudojimą.
Žurnale buvo minimos kelių darbuotojų pavardės.
Ir vienas įrašas pagal laiką sutapo su vakaru, kurį prisiminė Oksana.
Tai dar neįrodė Taraso dalyvavimo sprogime.
Tačiau suteikė tyrėjams pagrindą patikrinti, kam ir kodėl buvo perduodama informacija apie Irynos judėjimą.
Maksimas apie radinį sužinojo iš savo advokato.
Jis ilgai tylėjo.
Tada paklausė:
– Ar Oksana saugi?
– Taip, kiek mums žinoma.
– O jos dukra?
– Ji su ja.
Tik po to Maksimas paklausė apie dokumentus.
Žmogui, kuris kelis mėnesius bandė išsiaiškinti žmonos žūties aplinkybes, tokia klausimų tvarka buvo neįprasta.
Anksčiau jis būtų iškėlęs tyrimą į pirmą vietą.
Dabar vis dažniau galvojo apie tai, kad nukentėjusiųjų gali būti daugiau, jeigu leis savo pykčiui valdyti sprendimus.
Netrukus paaiškėjo, kad Tarasas iš tiesų turėjo prieigą prie dalies įmonės, susijusios su Irynos automobiliu, tarnybinių duomenų.
Tačiau jis veikė ne vienas.
Kai kurie dokumentai rodė kitą darbuotoją, kuris perduodavo informaciją toliau.
Tarasas buvo iškviestas duoti paaiškinimų.
Jo parodymai prieštaravo elektroniniuose žurnaluose užfiksuotam prieigos laikui.
Tyrėjai tęsė patikrinimą.
Tuo metu Oksana pateikė pareiškimą dėl grasinimų ir pradėjo spręsti klausimus, susijusius su dukters saugumu ir gyvenamąja vieta.
Tai pasirodė sunkiau, nei ji įsivaizdavo.
Reikėjo išsamiai aprašyti įvykius, kuriuos daugelį metų norėjosi pamiršti.
Prisiminti datas.
Išsaugoti žinutes.
Aiškinti nepažįstamiems žmonėms, kodėl ji taip ilgai tylėjo.
Kartais jai atrodydavo, kad būtų lengviau vėl išvažiuoti ir niekam nieko nepasakoti.
Tačiau kiekvieną vakarą Solomija apkabindavo ją prieš miegą.
Ir Oksana prisimindavo savo sprendimą.
Jos dukra turi augti ten, kur nebaisu užduoti klausimus.
Vieną dieną Marija atvyko pas jas ir atvežė naminių virtinukų su bulvėmis.
Jos sėdėjo mažoje virtuvėje, kol Solomija dėliojo žaislus ant grindų.
Marija pažvelgė į giminaitę ir pasakė:
– Anksčiau tu visada atsiprašinėdavai, net kai nebūdavai padariusi nieko blogo.
Oksana silpnai nusišypsojo.
– Kartais vis dar taip darau.
– Bet dabar bent jau tai pastebi.
Šie žodžiai ilgam išliko jos atmintyje.
Po kurio laiko Maksimas paprašė leidimo paskambinti.
Oksana sutiko.
– Kaip Solomija? – paklausė jis.
– Gerai.
– Pripranta prie naujos vietos.
– O jūs?
Oksana susimąstė.
– Mokausi vėl gyventi neprašydama leidimo kiekvienam žingsniui.
Kitame laido gale stojo tyla.
Tada Maksimas pasakė:
– Norėjau jums padėkoti.
– Jūs jau dėkojote.
– Ne už Nazarą.
Oksana suraukė antakius.
– O už ką?
– Už tai, kad nenusisukote.
– Ir už tai, kad viską papasakojote, nepaisydama baimės.
Ji ilgai tylėjo.
– Aš tiesiog nenorėjau, kad dar vienas vaikas liktų be mamos.
Maksimas užsimerkė.
Ši frazė jam priminė Iryną.
Tačiau pirmą kartą prisiminimas buvo susijęs ne vien su netektimi.
Jame atsirado dar kai kas.
Atsakomybė už gyvuosius.
Per kitas savaites tyrimas su dokumentais ir parodymais tęsėsi.
Iš karto oficialiai patvirtinti visų Irynos žūties aplinkybių nepavyko.
Tačiau gauta informacija padėjo atkurti dalį anksčiau nežinotos tarnybinių duomenų perdavimo grandinės.
Tarasas Oksanai nebebuvo visagalis žmogus, galintis vienu telefono skambučiu priversti ją grįžti namo.
Dabar jo veiksmus tikrino žmonės, kuriems ji galėjo pateikti įrodymus, o ne pasiteisinimus.
Klausimai dėl Solomijos saugumo ir bendravimo su tėvu tvarkos buvo sprendžiami atskirai, laikantis numatytų procedūrų.
Oksana suprato, kad jos dar laukia daug sunkių pokalbių.
Tačiau ji nebeketino laikyti grasinimų neišvengiamybe.
Po kelių mėnesių ji pradėjo ieškoti galimybės grįžti į darbą.
Buvę kolegos padėjo jai atnaujinti profesinius ryšius.
Ji vėl atsivertė mokymosi medžiagą, kurią kadaise vyro reikalavimu buvo padėjusi į spintą.
Pirmą dieną, kai Oksana išėjo į darbo pokalbį medicinos įstaigoje, Solomija liko su Marija.
Prieš išeinant mergaitė ištiesė mamai savo pliušinį triušį.
– Pasiimk.
– Kad nebijotum.
Oksana nusijuokė pro ašaras.
– O kaip tu?
– Aš jau didelė.
Ji taip stipriai apkabino dukrą, kad ši pradėjo juoktis.
Tą vakarą Maksimas atsiuntė Oksanai nuotrauką.
Joje Nazaras sėdėjo ant minkšto kilimėlio ir tiesė rankytę prie mažo medžiaginio žaislo.
Po nuotrauka buvo parašyta:
„Šiandien jis pirmą kartą pats atsisėdo be atramos.“
„Pagalvojau, kad jums bus malonu tai sužinoti.“
Oksana nusišypsojo.
Ji atrašė:
„Žinoma.“
„Perduokite Nazarui, kad jis šaunuolis.“
Po minutės atėjo dar viena žinutė.
„Be to, pagaliau išmokau jį nuraminti be kitų pagalbos.“
Oksana pažvelgė į ekraną.
Paskui į Solomiją, kuri ramiai piešė prie stalo.
Ir pajuto nepaprastą palengvėjimą.
Ji nežinojo, kuo baigsis tyrimas.
Nežinojo, ar kada nors sugebės visiškai nustoti bijoti Taraso.
Net nežinojo, koks bus jos gyvenimas po metų.
Tačiau jau suprato, kad tas skrydis pakeitė kur kas daugiau, nei ji galėjo įsivaizduoti.
Ji pakilo iš savo vietos, kad padėtų verkiančiam kūdikiui.
O galiausiai sutiko žmogų, kuris padėjo jai pamatyti galimybę apsaugoti savo dukrą.
Maksimas tą dieną suprato, kad tikroji stiprybė ne visada pasireiškia įsakymais, turtais ar gebėjimu kelti baimę.
Kartais ji pasireiškia gebėjimu pripažinti savo bejėgiškumą, priimti pagalbą ir neleisti praeities skausmui sugriauti vaiko ateities.
Vėlai vakare, guldydama Solomiją miegoti, Oksana pataisė antklodę ir padėjo šalia jos senąjį triušį.
Dukra mieguistai atmerkė akis.
– Mama, o tas mažas berniukas lėktuve jau nebeverkia?
– Manau, dabar jis ramiai miega.
– O jo tėtis šalia?
Oksana paglostė dukters plaukus.
– Taip, saulute.
– Jo tėtis šalia.
Solomija nusišypsojo ir vėl užmerkė akis.
Oksana išjungė šviesą ir akimirką sustojo tarpduryje.
Pirmą kartą per daugelį metų ji nesiklausė vyro žingsnių koridoriuje.
Nelaukė garso, kai raktas pasisuka spynoje.
Nebijojo, kad kas nors tuoj pareikalaus paaiškinti, kodėl ji dar nemiega.
Bute buvo tylu.
Ir ši tyla jai nebeatrodė grėsminga.
Ji priminė naujo gyvenimo pradžią.
