Mano dvidešimt aštuntas gimtadienis turėjo būti tobula šventė.
Mėnesius skyriau jos planavimui – rezervavau nuostabią stogo terasą, kruopščiai rinkau dekoracijas ir kūriau grojaraštį, kuris atspindėjo svarbiausias mano gyvenimo akimirkas.
Kvietimus išsiunčiau likus kelioms savaitėms, ir kiekvienas patvirtino savo dalyvavimą.
Buvau tikra, kad tai bus nepamirštama naktis.
Pagaliau atėjo didžioji diena, ir aš stovėjau šventės vietoje, širdis plakė iš jaudulio.
Tolumoje žibėjo miesto panorama, ore tvyrojo šviežių rožių kvapas.
Stalai buvo paruošti, maistas laukė, ir teliko vienas dalykas – mano draugų atvykimas.
Tačiau minutės slinko, o jaudulį netrukus pakeitė nerimas.
Trisdešimt minučių. Valanda. Dvi.
Niekas nepasirodė.
Vėl ir vėl tikrinau telefoną, pirštai drebėjo.
Jokių žinučių. Jokių skambučių. Tik tyla.
Pabandžiau paskambinti savo geriausiai draugei Tesai, bet ji neatsiliepė.
Neatsiliepė ir mano sesuo Amelija.
Nerimastingai vaikščiojau pirmyn ir atgal, bandydama numalšinti kylantį gumulą gerklėje.
Ar tai kažkokia žiauri išdaiga?
Ar padariau kažką ne taip?
Jausdamasi pažeminta, palikau šventės vietą ir grįžau namo, stengdamasi sulaikyti ašaras.
Numečiau telefoną ant sofos ir pati ant jos sukniubau, galvoje sukosi vienintelė mintis – kodėl?
Tada telefono ekrane sužibo skubi naujiena.
„Vietinė ligoninė uždaryta dėl cheminės medžiagos nuotėkio.“
Susiraukiau ir paspaudžiau straipsnį.
Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau stingdė kraują.
Ligoninė buvo vos už kelių kvartalų nuo mano šventės vietos.
Valdžia evakavo aplinkinius pastatus ir perspėjo žmones neišeiti į lauką.
O tada pamačiau vardus.
Mano draugai. Mano sesuo. Mano geriausia draugė.
Jie visi pateko į evakuacijos zoną ir negalėjo nei išeiti, nei susisiekti su manimi.
Akyse susikaupė ašaros, bet šį kartą – ne iš liūdesio, o iš palengvėjimo.
Jie manęs nepaliko.
Jie tiesiog buvo įstrigę, negalėdami manęs pasiekti.
Kitą rytą gavau dešimtis žinučių ir skambučių.
Atsiprašymai. Paaiškinimai.
Jie darė viską, kad mane pasiektų, bet viduje neturėjo ryšio.
Tą vakarą mes perkėlėme šventę – šį kartą į saugią mano buto erdvę, su išsineštiniu maistu ir juoku.
Išmokau svarbią pamoką: kartais blogiausi mūsų įsivaizduojami scenarijai nėra tiesa.
O kartais gyvenimas pateikia netikėtų išbandymų, kurie moko kantrybės, supratimo ir tikros draugystės vertės.
