— Alina, mieloji, prašau, padėk man… — Marijos Nichiforovnos balsas drebėjo, kai ji įėjo vidun, priglaudusi prie krūtinės dvi mažas antklodžių skiautes.
Alina sustingo prie kriauklės, rankoje laikydama pusiau nuplautą lėkštę.
Lauke pylė kaip iš kibiro.
Šuo stovėjo ant slenksčio, drebėjo ir cypė.
Visą rytą Alina jautė keistą spaudimą ore — tarsi tikrovė būtų tapusi sunki, deformuota, svetima.
— Kas atsitiko? — paklausė ji, priartėdama.
Anyta buvo visa apsiašarojusi.
— Štai, — tarė Marija Nichiforovna, atidengdama vieną iš antklodėlių.
Viduje — mažas, raudonas, suraukštėjęs veidelis, kuris vos girdimai cyptelėjo.
— Jie yra du.
Berniukas ir mergaitė.
Radau juos sename šulinyje…
Alinos keliai vos neišsikraipė.
Atsargiai ji paėmė kūdikį iš anytos rankų.
Kūdikis buvo šaltas, purvinas — bet kvėpavo.
Jo didelės tamsios akys susitiko su Alinos akimis, perskrodė ją iki pat sielos gelmių.
Jeigu tau patiko ši istorija, nepamiršk ja pasidalinti su savo draugais!
Kartu galime skleisti emociją ir įkvėpimą toliau.
