„Sūnaus sugrįžimas”
— Aš… esu jo sūnus, — tarė Valerijus, vengdamas moters žvilgsnio.
Marija ilgai mirktelėjo.
Akimirką tyliai žiūrėjo į jį, tada pravėrė vartus.
— Įeik.
Jis yra namuose.
Bet tikiuosi, kad neatėjai tik su apgailestavimais kišenėje.
Valerijus lėtai žengė per snieguotą takelį.
Iš vidaus aidėjo tėvo juokas.
Įėjęs į svetainę, pamatė Nikolajų prie stalo, aiškinantį, kaip taisyti dujų vamzdį.
Jų žvilgsniai susitiko.
— Tėti… — sušnibždėjo Valerijus, balsas drebėdamas.
— Atsiprašau.
Labai gailiuosi.
Nesupratau… nesupratau, kaip tave sužeidžiau.
Nikolajus nedrįso tuoj pat atsakyti.
Žvelgė į sūnų, paskui į Mariją, paskui į senas savo rankas.
— Žinai, Valerijau… skausmas neatsiranda nuo vieno delno.
Jis kyla iš užmaršties.
Valerijus klūpojo, ašaros drėkino akis.
— Duok man galimybę parodyti, kad man rūpi… kad aš rūpinuosi.
Padariau klaidą.
Pasilikau aklas…
Nikolajus atsistojo.
Pasilenkė ir padėjo ranką ant sūnaus peties.
— Stok.
Eikime išgerti arbatos.
Ir pažiūrėkime, ar galime vienas kitą dar atleisti.
Marija šyptelėjo lūpų kampe.
Tą dieną, paprastame name, tėvas ir sūnus vėl rado kelią į savo širdis.
O Marija, tarp dviejų šaukštų sriubos, suprato, kad kartais gyvenimas tikrai suteikia antrą šansą.
Pabaiga.
Jei tau patiko šita istorija, nepamiršk pasidalinti ja su draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą.
