– Kalbėk tyliau, prašau, – tarė Costinas, ir aš pajutau, kaip jo balsas pritilo.
Kažkas gali tave išgirsti. Kas išgirsti? – šūktelėjo Ina.
Visi kaimynai darbe.
Ir kas, jei išgirstų?
Gal tada pagaliau turėtum drąsos jai pasakyti.
– Aš tau aiškinau tūkstantį kartų, – toliau tyliai kalbėjo jis.
Negaliu jai tiesiog pasakyti.
Vera yra… trapi.
Ir dar yra finansiniai dalykai.
Turiu viską padaryti teisingai, pasitarti su advokatu iš pradžių.
Aš? Trapi?
Stovėjau nejudėdama, širdis daužėsi taip stipriai, kad bijojau – gal net iš išorės girdisi.
Telefonas.
Reikėjo įjungti telefoną, paskambinti kažkam, dispečeriui, bet kam.
Bet rankos taip drebėjo, kad vos jį išlaikiau.
– Antonui kitą mėnesį sueina ketveri, – tęsė Ina.
Nori, kad jis augtų be tėvo?
Be žinojimo, kas tu iš tikrųjų esi?
Anton.
Ina turi sūnų vardu Anton?
Neprisimenu, kad kada nors būčiau ją mačiusi su vaiku.
Kaip tai įmanoma?
Gyvenome tame pačiame name, kartais susitikdavome laiptinėje…
– Tu žinai, kad tave myliu.
Tave ir Antoną – labiau nei ką nors kitą, – sakė Costinas.
Bet turiu būti atsargus.
Noriu išvengti skausmo Verai.
Melagis!
Norėjau sušukti.
Kaip tu gali kalbėti apie skausmą, kai tiek daug paslėpei?
– Susitiksim vėl šiąnakt? – paklausė Ina, jos balsas staiga tapo švelnesnis, saldesnis.
– Taip, kai Vera užmigs.
Kaip visada.
Kaip visada.
Šie žodžiai smogė kaip kumštis į pilvą.
Vadinasi, tai vyko „kaip visada“.
Kiek laiko?
Nuo kada?
– Pagaminsiu tau kažką ypatingo, – tarė Ina.
– Turiu eiti dabar, – pertraukė ją Costinas.
Vera tuoj turėtų grįžti namo.
Išgirdau nutolstančius žingsnius, paskui – užsidarančias duris.
Tada – tylą.
Sėdėjau tamsoje, sunkiai kvėpuodama, nesugebėdama suprasti, ką ką tik išgirdau.
Costinelis, vyras, su kuriuo praleidau penkiolika gyvenimo metų, turėjo kitą sūnų.
Kitą šeimą, praktiškai.
Tiesiai man po nosimi, antrame aukšte.
Telefonas pagaliau įsijungė.
Drebėdama pirštais, surinkau dispečerio numerį.
Šį kartą atsiliepė vyras:
– Taip, jau vykstame.
Buvo kelios kitos ekstremalios situacijos.
Būsime už dvidešimt minučių.
– Prašau, atvykite greičiau, – sugebėjau ištarti balsu, kuris visai neatrodė kaip mano.
Po dvidešimties minučių vyras su purvina darbo apranga atidarė lifto duris.
Atsiprašė už vėlavimą.
Pažiūrėjau į jį, bet iš tikrųjų jo nemačiau.
Mano mintys buvo kitur.
Lėtai užlipau laiptais iki aštunto aukšto.
Negalėjau grįžti namo.
Dar ne.
Reikėjo pagalvoti.
Koridoriuje atsirėmiau į turėklus ir atidariau rankinę.
Dėžutė su laikrodžiu vis dar buvo ten, kur ją palikau.
Dabar tai atrodė absurdiška.
Penkiolika metų kartu, kelis mėnesius taupyta šiai dovanai.
Kai atidariau buto duris, Costinas sėdėjo ant sofos, žiūrėjo televizorių.
Pakėlė akis ir nusišypsojo.
Tas pats šypsnys, kurį pažinojau nuo pat pradžių.
– Labas, mieloji.
Kaip praėjo tavo diena?
Lėtai uždariau duris.
Pakabinau paltą į spintą, judėdama lyg pagal scenarijų.
– Įdomi, – atsakiau, vengdama jo žvilgsnio.
Labai… atverianti akis.
– Kažkas nutiko darbe? – paklausė jis, priartėdamas.
Vakar buvai tokia susižavėjusi tuo nauju projektu.
Prisiminiau mūsų pokalbius pastarosiomis savaitėmis.
Kaip viskas atrodė normalu.
Kaip nuoširdus jis atrodė.
Tobulas aktorius.
– Ne darbe, – pasakiau, atsisėsdama prie virtuvės stalo.
Užstrigau lifte.
– Ak, tas prakeiktas liftas! – sušuko jis.
Jau seniai jį reikėjo suremontuoti.
Ar tu gerai?
– Užtruko dvi valandas, kol mane ištraukė, – sumelavau.
Niekas neatsiliepė į skambučius.
– Gaila man tavęs, – tarė jis, padėdamas ranką man ant peties.
Instinktyviai pasitraukiau.
Negalėjau pakęsti jo prisilietimo.
– Buvau įstrigusi antrame aukšte.
Jo pirštai sustingo ant mano peties.
Akimirkai pamačiau paniką jo akyse.
Tada grįžo kaukė.
– Antrame?
Manau, tai ženklas, kad laikas išsikraustyti, – bandė pajuokauti.
Visada sakei, kad šis namas per senas.
– Galbūt tu teisus, – pasakiau, tiesiai į jį pažiūrėjusi.
Galbūt laikas pokyčiams.
Tą naktį apsimečiau miegančia.
Pusę dviejų Costinas tyliai išlipo iš lovos, galvodamas, kad nepastebėjau.
Išgirdau, kaip jis tyliai apsirengė, tada atsargiai atidarė ir uždarė lauko duris.
Palaukiau dešimt minučių, tada atsikėliau.
Pasiėmiau dėžutę su laikrodžiu ir nulipau į antrą aukštą.
Keletą akimirkų stovėjau prie Inos durų, klausydamasi.
Girdėjosi prislopinti balsai, duslus juokas.
Padėjau dėžutę prie durų ir pridėjau raštelį:
„Antonui, nuo moters iš aštunto aukšto.
Tėvui jo laikrodis nebereikalingas.“
Kitą rytą, kai Costinas pabudo, jis rado raštelį mano lovos pusėje:
„Su gimtadieniu.
Tavo dovana – antrame aukšte, koridoriuje.
Skyrybų dokumentus gausi nuo mano advokato kitą savaitę.
Dabar gali nebesijaudinti dėl ‘pusės visko, ką sukaupei.’“
Nuo tada Costino daugiau nebemačiau.
Mano advokatas viskuo pasirūpino.
Kartais, eidama pro mūsų seną daugiabutį, susimąstau – ar Antonas dėvi tą laikrodį.
Tikiuosi, kad ne.
Tikiuosi, Ina turėjo tiek sąžinės jį parduoti ir pinigus skirti savo sūnui.
O aš?
Aš išmokau svarbią pamoką.
Kartais užstrigimas lifte gali būti geriausias dalykas, nutikęs tavo gyvenime.
Jis gali išgelbėti nuo metų melų ir nuvesti į naują pradžią.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su savo draugais!
Kartu galime skleisti emociją ir įkvėpimą toliau.
