Visi slapta juokėsi – bet kai senukas sugrįžo… niekam nebuvo juokinga.
Anai buvo tik 20 metų, bet už jos nugaros jau kaupėsi sunkus gyvenimo bagažas ir skaudžios prisiminimų grandinės, kurias ji stengėsi laikyti giliai savyje.
Neseniai ji buvo įsidarbinusi kaip operatorė degalinėje – kuklioje vietoje, bet tokioje, kur galėjo pradėti gyventi savarankiškai.
Ana augo vaikų namuose ir sunkiai prisimindavo tą laikotarpį – su suspausta širdimi.
Draugų beveik neturėjo: tarp vaikų nebuvo draugystės, o tik žiauri konkurencija, kur kiekvienas stengėsi įrodyti, kad yra geresnis už kitus, o silpnesni tiesiog buvo išstumti.
Gražią merginą degalinėje atleido – tik todėl, kad ji padėjo vienam bejėgiui senukui su senutėliu automobiliu!
Visi slapta juokėsi – bet kai jis sugrįžo, niekam nebuvo juokinga…
Bet Ana ne visada buvo našlaitė.
Iki šešerių metų ji turėjo mamą – šiltą, gerą moterį su pavargusiomis akimis, kuri stengėsi duoti dukrai viską, ką galėjo.
Po mamos mirties Ana liko su tėvu pakaitalu – girtuokliu, griežtu vyru.
Jis retai būdavo blaivus ir supykdavo dėl bet ko – grindų girgždėjimas ar vaiko juokas jį erzindavo.
Tuomet jis išsiliedavo ant Anos, mušdavo be gailesčio.
Po žmonos mirties jis visiškai sunyko: prarado darbą, nesirūpino namais ar vaiku.
Pinigų vos užteko buteliui alkoholio, o Ana maitinti jam net nekildavo minčių.
Ana dažnai badavo, gyveno šaltame kambaryje, per kurio langų plyšius pūtė vėjas.
Laimei, kaimynai pastebėjo, kaip vyras elgiasi su ja.
Girdėjo jos verkimą per plonus sienų skydus, matė ją blyškią, išsekusią, vaikštančią kieme ieškant maisto.
Vieną dieną jie nebeatsilaikė ir iškvietė Vaikų apsaugą.
Atvyko greitai, apžiūrėjo butą – visur buvo nešvara, tušti buteliai, tvyrojo alkoholio kvapas.
Tėvas pakaitalas, gerokai apgirtęs, nesugebėjo net apsiginti.
Ana buvo paimta tą pačią dieną…
Jos būklė – nusilpusi, su mėlynėmis ant kūno, susivėlę plaukai – pasakojo viską.
Netrukus ją nuvežė į globos namus, o gyvenimas pats nubaudė tą vyrą: jis žuvo gaisre, užmigęs su įjungta cigarete savo apgriuvusiame bute, kurį pats ir sugriovė.
Vaikų namai iš tiesų buvo Anos išsigelbėjimas.
Ten buvo šilta, ji valgydavo tris kartus per dieną, o auklėtojai rūpinosi tvarka.
Buvo daug geriau nei gyventi su tėvu pakaitalu, kur kiekviena diena galėjo baigtis muštynėmis.
Išėjus iš globos, Ana gavo iš valstybės mažą vieno kambario butuką – seną, su nudėvėtu linoleumu, girgždančiomis durimis ir nulupta dažų danga ant sienų.
Kaimynai, seni ir įtarūs, žiūrėjo į ją iškreiptomis akimis.
Šnabždėjosi, kad ji našlaitė, jauna, ir tikriausiai į namus įsileis tik įtartinus žmones.
Ana jautė jų žvilgsnius, bet stengėsi nekreipti dėmesio ir tvarkė savo kuklų būstą kaip tik galėjo.
Vienintelė, kuri jai padėjo, buvo Valentina Nikolajevna – auklėtoja iš vaikų namų.
Šilta, geros širdies moteris su šypsena, daugiavaikė mama, kuri visus centro vaikus laikė savo.
Ana, rami ir gera, iškart patraukė jos dėmesį, ir tarp jų užsimezgė nuoširdi draugystė.
Valentina Nikolajevna padėjo su dokumentais dėl buto, davė patarimų, o Ana pati priartėjo prie jos kaip prie mamos, kurios iš tikrųjų niekada neturėjo.
Jau dvejus metus, kai gyveno savarankiškai, Ana nepamiršdavo paskambinti ir aplankyti jos mažame, jaukiame miesto pakraščio name.
Valentina visuomet svetingai ją priimdavo, vaišindavo arbata ir pyragais, o jos jau suaugę vaikai kviesdavo Aną į šventes – Naujųjų metų, Velykų, gimtadienių – kad ji nesijaustų viena.
Darbas rasti nebuvo lengvas…
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą.
