Kai Ivanas sugrįžo auštant, pavargęs, su rankomis vis dar kvepiančiomis drėgna žeme ir lapais, pirmas dalykas, kuris jį ištiko – buvo tyla.
Per daug tylos. Per gili, per šalta.
Jo namuose visada būdavo koks nors šurmulys – kažkas girgždėdavo, žmona kosėdavo miegamajame, bet dabar… nieko.
Jis žvilgtelėjo į virtuvę – mergaičių prie stalo nebebuvo.
Arbata atšalusi. Puodeliai tušti. Širdis jam sudrebėjo.
– Mergaitės? – sušuko jis.
– Ari… Marina? Nė garso.
Jis nuėjo į miegamąjį, kuriame gulėjo jo žmona.
Jis ją mylėjo, nors gyvenimas jiems nepagailėjo kliūčių.
Jau keletą metų ji buvo paralyžiuota, nebegalėjo kalbėti – tik mirksėdavo ir leisdavo duslius garsus.
Bet ji buvo. Gyva. Esanti.
Lėtai pravėrė duris… ir tai, ką pamatė ten… išmušė kvapą.
Mergaitės buvo lovoje.
Viena iš jų – tikriausiai Ari – klūpėjo šalia moters, laikė ranką jai ant kaktos.
Kita – Marina – žiūrėjo tiesiai į jos akis.
Moteris… šypsojosi. Taip, šypsojosi.
Tai buvo pirmas kartas po tiek laiko, kai jos veidas nebuvo sustingęs į bejausmę kaukę.
– Ką… Ką jūs padarėt? – tyliai paklausė Ivanas.
Mergaitės atsisuko į jį lėtai. Jų akyse – kažkas keisto.
Tarsi šviesa, kurios vakar dar nebuvo.
– Dėde Jonai… jai jau neskauda, – pasakė Marina.
– Ji buvo labai liūdna, bet dabar jau gera, – pridūrė Ari.
Ivanas papurtė galvą, nesugebėdamas suprasti.
Priėjo prie lovos. Jo žmona buvo užmerkusi akis.
Bet tai nebuvo miegas. Tai buvo gili, rami, galutinė ramybė.
Jis palietė ją drebančia ranka. Šalta.
– Ji mirė… – sušnibždėjo jis.
Mergaitės tylėjo, žiūrėjo be baimės, be kaltės.
– Mes nepadarėm nieko blogo, – tarė Ari.
– Tik palietėm ją, o ji akimis pasakė, kad dėkoja, kad jau pasiruošusi.
Ivanas atsiklaupė.
Ašara nuriedėjo jam skruostu.
– Ji… šypsojosi?
– Šypsojosi, dėde Jonai.
Ji buvo laiminga. Pasakė mums be žodžių, kad laukė šios akimirkos.
Kad buvo pasiruošusi.
Jis taip ir liko ten, šalia lovos, nuleidęs galvą, kol mergaitės išėjo iš kambario.
Praėjo savaitė. Kaimas buvo sustingęs.
Vieniems atrodė, kad dvynukės – tai ženklas.
Kitiems – kad prakeiksmas. Bet Ivanas žinojo savo tiesą.
Jis jas įsivaikino. Tiesiog taip.
Sutvarkė popierius, pakalbėjo su kuo reikėjo, bet iš tiesų… jis jas priėmė į širdį dar tą pirmą vakarą.
Gyvenimas vėl ėmė tekėti sava vaga. Mergaitės ėjo į mokyklą.
Ivanas ir toliau prižiūrėjo mišką.
Bet kiekvieną rytą, kai žiūrėdavo, kaip jos žaidžia kieme, kažkas jo viduje sušildavo.
Lėta, švelni ugnelė.
Ir kartais, tyliais rudens vakarais, kai rūkas slinkdavo per kelią, o lapai tyliai krisdavo, Ari prieidavo prie jo ir paklausdavo:
– Manai, mama dar šypsosi?
Ir Ivanas, tyliai, visada atsakydavo tą patį:
– Jei jūs čia esate, vadinasi, ji šypsosi kasdien.
Jei tau patiko ši istorija – nepamiršk pasidalinti ja su savo draugais!
Kartu galime perduoti emociją ir įkvėpimą toliau.
