– Žinai, koks yra sunkiausias dalykas, kai tau sueina septyniasdešimt, Lucia? – paklausiau jos, kol lietus trankėsi į mūsų buto langą Caballito rajone.
Mano balsas drebėjo ne dėl šalčio, o dėl tiesos, kuri slydo tarp mano žodžių.
Ji pažvelgė į mane tais pačiais visada kantrybės ir šelmiškumo pilnais žvilgsniais ir ištiesė man puodelį matės.
– Koks yra sunkiausias dalykas, Patricia? – atsakė ji, lyg nežinotų, kad šis klausimas buvo spąstai mums abiem.
Giliai įkvėpiau.
Lauke mašinos taškė balas, o miestas atrodė toks pat pavargęs kaip ir mes.
– Sunkiausia tai, kad tampi nematoma.
Ne visiems, žinoma.
Savo vaikams, gydytojams, žmonėms prekybos centro eilėje.
Bet svarbiausia… sau pačiai.
Vieną dieną žiūri į veidrodį ir nebeatpažįsti moters, kuria buvai.
Klausi savęs, kada nustojai būti savo pačios istorijos herojė.
Lucia liūdnai nusišypsojo ir stipriai suspaudė mano ranką.
– Aš irgi kartais taip jaučiuosi.
Bet tu visada buvai stipri, Patricia.
Prisimeni, kai priešinaisi savo marčiai, nes nenorėjai pas ją keltis gyventi?
Nusijuokiau, nors viduje jaučiau dūrį.
– Stipri… arba užsispyrusi.
Nežinau, ar šitam amžiuje dar yra koks skirtumas.
Tarp mūsų įsivyravo tyla, kurią nutraukė tik virdulio švilpimas.
Pagalvojau apie savo vaikus: Martiną, kuris gyvena Meksikoje ir beveik nebepaskambina; Sofiją, kuri taip užsiėmusi su savo dvynukais, kad siunčia tik greitus balso pranešimus; ir Tomásą…
Tomásą, kuris vis dar gyvena su manimi, bet yra kaip vaiduoklis – užsidaręs savo kambaryje su ausinėmis ir skaitmeniniu pasauliu.
– Žinai, kas manyje labiausiai pasikeitė po septyniasdešimties? – tęsiau.
– Baimė.
Anksčiau bijojau mirties.
Dabar bijau gyvenimo…
Šito mažo, pasikartojančio gyvenimo, kuriame kiekviena diena primena ankstesniąją.
Kuriame niekam iš tiesų nerūpi, kaip tu jautiesi.
Lucia linktelėjo.
– Aš bijau likti viena.
Bijau, kad vieną dieną negalėsiu atsikelti iš lovos, ir niekas to nesužinos kelias dienas.
– Man taip buvo pernai – prisipažinau tyliai.
– Nukritau vonioje ir gulėjau ant grindų ištisas valandas.
Niekas negirdėjo mano šauksmų.
Kai Tomás grįžo iš darbo, net nepastebėjo mano pamėlynavusio akies.
Paklausė, kas bus vakarienei.
Lucia kartėliškai nusijuokė.
– Ah, vaikai!
Atidavėm jiems viską, ir dabar…
– Dabar esam tik baldai – pasakiau.
– Bet žinai ką?
Būna dienų, kai sukyla maištas.
Išeinu pasivaikščioti po Centenario parką, net jei skauda kelius.
Nusiperku sau gėlių.
Ir kai galiu, bėgu į kiną, net jei rodo prastą filmą.
Lucia pažvelgė į mane su nuoširdžia pagarba.
– Štai ką reiškia gyventi, Patricia.
Net jei skauda.
Mūsų pokalbis pasisuko prisiminimų link: tango vakarai San Telmo, vasaros Mar del Platoje, kai vaikai bėgiojo po paplūdimį, barniai su mano vyru prieš ligai jį pasiglemžiant taip anksti…
– Ar pasiilgai Ernesto? – švelniai paklausė Lucia.
Gerklėje pajutau gumulą.
– Kiekvieną dieną.
Bet dar labiau pasiilgau savęs…
Tos moters, kuria buvau, kai jis dar gyveno.
Dabar jaučiuosi lyg vaikščiočiau tarp šešėlių.
Lucia priartėjo ir padėjo galvą man ant peties.
– Mes nesam vienos, Patricia.
Turim viena kitą.
Tuo momentu suskambo mano telefonas: tai buvo Sofija, atsiuntusi nuotrauką, kurioje dvyniai apsirengę superherojais.
Nusišypsojau švelniai ir liūdnai vienu metu.
– Kartais galvoju, kad turėčiau pas ją persikelti į Rosario – pasakiau Luciai.
– Bet bijau neprarasti ir tos mažos nepriklausomybės, kuri man dar liko.
– Dar neišvažiuok – paprašė ji.
– Šitam rajonui vis dar reikia tavo istorijų.
Lietus vis dar krito, o aš jaučiau, kad kiekvienas lašas buvo prarastas prisiminimas, neišgyventa proga.
Pagalvojau apie visas tokias kaip mes moteris: nematomas, bet viduje kupinas gyvybės, laukiančias preteksto vėl sužibėti – bent akimirkai.
– Žinai ką? – pasakiau Luciai, vėl pripildydama puodelius mate.
– Gal ir negalim pakeisti to, kas vyksta išorėje…
Bet galim rinktis, kaip gyvensim savo vidiniame pasaulyje.
Ji linktelėjo, ir tylėdamos sukirtom puodelius.
Dabar, kai rašau šias eilutes žvelgdama į pilką Buenos Airių dangų, savęs klausiu: kiek dar moterų jaučia tą pačią tuštumą?
Kiek jų laukia skambučio, prisilietimo ar tiesiog būti pastebėtos?
Ar dar turim laiko save iš naujo atrasti?
O gal tikrasis drąsumas slypi tame, kad priimam naują savo buvimo formą ir randam grožį net nematomoje kasdienybėje?
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalinti ja su savo draugais!
Kartu galim skleisti emocijas ir įkvėpimą toliau.
