KETVERI METAI PO TO, KAI MAGGIE VYRAS DINGO PER ŽYGIUOTĘ, JO ŠUO GRĮŽO SU JO STRIUKE SNUKIUJE.
MAGGIE SEKA ŠUNĮ Į MIŠKĄ IR ATRANDA NEĮTIKĖTINĄ TIESĄ.
Dar ir dabar prisimenu dieną, kai Jasonas išėjo – prieš ketverius metus.
Jis keletą mėnesių jautėsi prislėgtas, bet tą dieną atrodė keistai susijaudinęs ir neramus.
„Man reikia šiek tiek laiko vienam, gamtoje.
Tik aš ir Scoutas,“ – pasakė jis, glostydamas šunį, kol mūsų vaikai juokėsi.
„Tikrai nenori kompanijos?“ – paklausiau jo, laikydama mažąjį Benny ant rankų, o ketverių Emily laikėsi įsikibusi į mano koją.
„Ne, grįšiu anksčiau nei spėsi pastebėti.
Pažadu.“
Jis nusišypsojo, bet daugiau niekada nesugrįžo.
Iš pradžių maniau, kad pasiklydo.
Gal jis susižeidė.
Paieškos komandos dėjo visas pastangas jį surasti, o mūsų kaimynai ir draugai padėjo šaukdami jo vardą ir ieškodami kalnuose.
Bet dienos virto savaitėmis, ir galų gale visi pradėjo žiūrėti į mane su užuojauta, tarsi jau būtų susidarę savo nuomonę.
Vieną dieną buvo oficialiai paskelbta, kad Jasonas laikomas mirusiu.
Man plyšo širdis, bet neturėjau kitos išeities, kaip tik tęsti gyvenimą.
Metai ėjo, o mažyčiai Jasono daiktai liko namuose: jo seni žygiavimo batai, nuskilusi kavos puodelis, megztas šalikas, kurį jis taip mėgo.
Vaikai kartais klausdavo apie jį, ir aš jiems pasakodavau, stengdavausi išlaikyti jo atminimą gyvą.
Tada, vieną popietę, viskas pasikeitė.
Tai buvo ramus šeštadienis.
Sėdėjau ant antklodės kieme, stebėdama, kaip vaikai žaidžia, jausdama retą ramybės akimirką.
Staiga išgirdau šnarėjimą prie krūmų.
Pamačiau liesą ir purviną šunį, lėtai einantį link manęs.
„Scoutas?“ – sušnibždėjau, negalėdama patikėti savo akimis.
Šuo atrodė senesnis ir silpnesnis, jo kailis buvo purvinas ir susivėlęs, bet tai buvo jis.
„Scoutai!“ – sušukau garsiau, atsistojusi.
Snuikyje šuo laikė žalią, nudėvėtą ir išblukusią striukę – tą pačią, kurią Jasonas vilkėjo žygiuodamas.
Pabandžiau prieiti, bet Scoutas nubėgo.
Vaikus palikau kaimyno priežiūroje ir nuskubėjau paskui jį, bėgdama per mūsų rajoną ir įžengdama į mišką.
Man širdis daužėsi krūtinėje, o viltis ir baimė stūmė mane pirmyn.
Po kurio laiko pasiekiau seną trobelę, pasislėpusią giliai miške.
Man drebėjo rankos artėjant prie lango, ir viduje aš pamačiau savo vyrą.
Jis atrodė pasikeitęs – ilgi plaukai, netvarkinga barzda.
Ir jis nebuvo vienas.
Šalia jo sėdėjo moteris, tarsi būtų jo namai.
Atidariau duris, ir jis atsisuko, nustebęs.
„Jasonai…?“ – tariau, balsu pilnu ašarų.
„Kur buvai?
Kas čia vyksta?“
Jo žvilgsnis buvo ramus, beveik abejingas.
„Maggie… tas gyvenimas nebuvo man.
Čia aš esu laisvas, gyvenu paprastą, tikrą gyvenimą.“
Man plyšo širdis, ir pyktis bei skausmas mane užvaldė.
„Tu leidai vaikams manyti, kad esi miręs!
Tu sužlugdai mūsų gyvenimus!“
Moteris įsiterpė aštriu balsu.
„Gal jei nebūtum tokia apsėsta technologijų, būtum supratusi gamtos didybę.“
Išėjau iš trobelės neatsisukdama atgal.
Žinojau, kad vyras, kurį mylėjau, jau seniai dingo.
Kitą dieną tiesiai nuėjau pas advokatą.
„Noriu skyrybų ir vaiko išlaikymo.“
Ketverius metus praleidau laukdama, bet dabar žinojau, kad atėjo laikas atkurti savo gyvenimą su vaikais.
Jei ši istorija tau patiko, nepamiršk pasidalinti ja su savo draugais!
Kartu galime skleisti emociją ir įkvėpimą toliau.
