JIE PAPRAŠĖ, KAD PRIŽIŪRĖČIAU SAVO ANŪKUS, BET MANO MARTI IŠPLŪDO MANE, NES NUVEDŽIAU JUOS Į DISNEY PASAULĮ
Kai mano sūnus Ītanas sukūrė man šią paskyrą ir įkalbėjo pasidalyti savo nesena dilema, buvau skeptiška.
Pasak jo, mano supratimas apie tai, kas yra normalu ir priimtina, visada buvo šiek tiek „keistas“.
Jis buvo įsitikinęs, kad kai mano istorija pasieks internetą, virtualių kritikų minia padės man suprasti, kad padariau klaidą.
Taigi štai aš, pasakoju istoriją, kuri pavertė mane šeimos atstumtąja – vien todėl, kad nuvedžiau savo anūkus į „Disney World“.
Ītanas ir jo žmona Sara planavo dalyvauti draugo vestuvėse Meksikoje ir praleisti kelias atostogų dienas.
Tai buvo proga jiems atsipalaiduoti be vaikų.
Kol jie būtų išvykę, jie norėjo, kad prižiūrėčiau jų vaikus – penkerių metų Lily ir ketverių metų Džeką – keturias naktis ir penkias dienas.
Iš pradžių nusijuokiau iš šios minties.
Tai atrodė kaip tikras iššūkis, ypač žinant, kad Sara anksčiau pabrėždavo, jog jos šeima svarbesnė nei mūsiškė.
Nebuvau ypatingai patenkinta, kad pasirinko mane, turint omenyje, kad jos mama paprastai būdavo pirmasis pasirinkimas tokiems prašymams.
Tačiau Ītano emocingi prašymai mane įtikino.
Tai buvo reta proga jiems, o balsas galvoje, kuris perspėjo, kad manimi manipuliuojama, nutilo.
Panašu, kad turėjau būti ten vaikams, kai tik jie manęs prireikė.
Galų gale, sutikau.
Kol jų nebuvo, gavau kvietimą į gimtadienio šventę „Disney World“.
Tai pasirodė puiki proga padaryti ką nors ypatingo su anūkais, ir atvirai kalbant, net mintis nešovė pasitarti su Ītanu ar Sara.
Būdama atsakinga už vaikus tuo metu, maniau, kad galiu juos nuvesti ten, kur man atrodė tinkama, žinoma, protingose ribose.
Sara dažnai kalbėdavo apie tai, kaip „vieną dieną“ nuves vaikus į „Disney“, bet tai visada atrodė kaip tolima pažadėta svajonė, o ne artimas planas.
Kalbėjome apie Magiškąją Karalystę.
Turėjau juos ten nuvesti!
Matydama, kad Saros planas vis atidėliojamas, supratau, jog turiu parodyti vaikams tą vietą.
O koks geresnis metas nei tada, kai jų tėvai išvykę?
Kelionė buvo nuostabi, mes nepaprastai smagiai praleidome laiką.
Jaučiau, kad su vaikais užmezgėme stiprų ryšį.
Išbandėme beveik visas įmanomas pramogas, fotografavomės su superherojais ir princesėmis, o vaikai džiaugėsi begale gardumynų.
Tai buvo iš tiesų magiška akimirka.
Kai jie grįžo, Saros reakcija mane visiškai pribloškė.
Tai, kad nuvedžiau Lily ir Džeką į „Disney“, sukėlė ašaras ir kaltinimus.
Ji buvo sugniuždyta, sakydama, kad atėmiau iš jos unikalią akimirką – pirmąją vaikų kelionę į „Disney“.
Jos žodžiai buvo aštrūs – vadino mane savanaude.
Tai dar labiau įskaudino, ypač turint omenyje, kiek kartų jie prašė pagalbos su vaikais.
Ītanas, visada buvęs taikytojas, paprašė manęs atsiprašyti, atstatyti ryšius, nes mano poelgis esą buvo didelis aplaidumas.
Bet aš negalėjau to padaryti.
Skaudūs žodžiai, kad esu „išlepinta“ ir nesuprasta, kartu su jų nedėkingumu už mano pastangas, sustiprino mano ryžtą.
Nemačiau jokios priežasties atsiprašyti už nepamirštamą dieną su savo anūkais, ypač kai sutikau juos prižiūrėti tik po ilgų jų įkalbinėjimų.
Tarp mūsų įtampa smarkiai išaugo.
Ītanas reikalavo atsiprašymo, ne tik dėl taikos, bet ir todėl, kad Sara jautėsi apiplėšta išskirtinės akimirkos.
Jiems mano poelgis atrodė savanaudiškas – klaida, kuri aptemdė visą jų šventę.
Tačiau man ši situacija atskleidė kur kas gilesnę problemą – dėkingumo ir pagarbos mano riboms trūkumą.
Žvelgiant į šią istoriją, klausiu savęs, ar problema tikrai tik dėl kelionės į „Disney“, ar čia slypi kažkas daugiau.
Galbūt čia kalbama apie supratimą, bendravimą ir tai, kaip mūsų veiksmai paveikia tuos, kuriuos mylime.
O gal čia kalba apie ribas, kurias brėžiame, ir šeimos erdves, kuriose gėrio ir blogio linija išsitrina, kai įsijungia meilė ir atsakomybė.
Pasakodama šią istoriją, pradedu suvokti, kad Ītano pranašystė gali išsipildyti.
Galbūt internetas nuspręs, kad aš suklydau.
Tačiau, labiau nei norėdama, kad kas nors man sakytų, jog buvau teisi, susimąstau apie žmogaus santykių sudėtingumą, klaidas, kurias darome, ir pamokas, kurias iš jų išmokstame.
Suprantu, kad turėjau pranešti tėvams apie kelionę į „Disney“.
Suprantu, kad atėmiau iš Saros ypatingą patirtį, bet maniau, kad tai bus tobula proga sustiprinti ryšį su savo anūkais.
Galbūt situacija nurims, bet kol kas turiu apmąstyti savo veiksmus.
Galiausiai, galbūt Ītanas teisus.
Gal internetas mane pasmerks šioje istorijoje.
Tačiau apmąstydama tai, kas įvyko, tikiuosi rasti sprendimą, kuris sušvelnins mūsų nesutarimus – tokį, kuris pripažins mūsų jausmų sudėtingumą ir padės mums kurti gilesnį tarpusavio supratimą.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk pasidalyti ja su draugais!
Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą toliau.
