Tapau vieniša mama kolegijoje. Nuo tada visi vyrai, su kuriais aš susitikinėjau, išnykdavo, kai sužinodavo, kad turiu sūnų.
Bet tada sutikau Glenną ir nusprendžiau slėpti savo vaiką, kol jis nepasirodys mūsų vestuvėse ir nepamokys manęs.
„Aš esu nėščia, Hansai. Mes tapsime tėvais. Argi tai ne nuostabu?“ – pasakiau savo draugui Hansui.
Jis buvo mano dėstytojo asistentas Virdžinijos Ričmondo universitete.
Jis buvo gražus ir elgėsi su manimi kaip su princese.
Aš jau įsivaizdavau mūsų vestuves, todėl nebuvau sujaudinta, kai sužinojau, kad pastojau.
Iš tiesų, buvau sužavėta ir nekantravau jam pranešti.
„Ką? Tu išprotėjai? Ne! Tas kūdikis negali būti mano! Tu privalai pasidaryti abortą!“ – šaukė jis man.
„Hansai, brangusis! Negalime taip elgtis. Tai mūsų kūdikis. Mes jį sukūrėme iš meilės!“ – verkdama maldavau.
„Ne! Aš nedalyvausiu šiame reikalėje. Tai tavo problema!“ – pasakė Hansas ir išėjo.
Jis paliko universitetą ir niekada neatsakė į mano skambučius.
Kai pasakiau savo tėvams, jie mane pasmerkė.
Bet aš negalėjau atsikratyti savo vaiko.
Jau tada jį mylėjau.
Po kelių mėnesių pagimdžiau Simoną.
Gyvenau su draugiška kambarioke Sara, kuri nesipiktino, kad aplink mane yra kūdikis.
Bet vis tiek buvo sunku suderinti mokslus ir darbą, rūpinantis vaiku.
Bet aš tai įveikiau.
Baigiau mokslus, gavau geresnį darbą, o Simonas netrukus pradėjo lankyti mokyklą.
Viskas klostėsi taip gerai, kaip vienišai mamai galėjau tikėtis.
Na… išskyrus mano meilės gyvenimą.
Nuo Hanso visi vyrai, su kuriais susitikinėjau, atsitraukdavo, kai pasakydavau jiems apie savo vaiką.
Vienas vyras, vardu Terrence, sakė, kad viskas gerai, kol jam nesupažindinau Simono, ir nenorėjau užmegzti rimtesnių santykių.
Po to jis mane paliko.
Tuomet nusprendžiau niekam nepasakoti, kad esu mama, kol nebus aišku, kad mūsų santykiai yra tvirti.
Tada sutikau Glenną.
Tai buvo svajonė.
Galėjome valandų valandas kalbėtis, ir turėjome milijoną bendrų dalykų.
Bet vis sunkiau buvo rasti auklę, o Simono slėpimas tapo toks sudėtingas.
Laimei, mano tėvai vieną dieną staiga pasirodė prie mano durų.
„Lana, nežinau, ar gali mums atleisti, bet labai noriu atsigriebti už prarastą laiką. Noriu susitikti su savo anūku ir vėl užmegzti ryšį su tavimi“ – maldavo mano mama Gigi.
„Atsiprašau, dukrele. Manėme, kad vaiko turėjimas sugadins tavo gyvenimą, o tu taip tvirtai laikaisi, kad abortas negali būti padarytas.
Dabar žinau, kad tai buvo teisingas sprendimas.
Bet ar leistum mums dalyvauti Simono gyvenime?“ – maldavo ir mano tėvas Dylanas.
Maniau, kad tai dieviškas ženklas.
Supažindinau juos su Simonu, kuris nekantravo susitikti su bet kokia šeima.
Ketverius metus jį auginau visiškai viena, bet jis iš karto pamilo savo senelius.
Dabar galėjau sutelkti dėmesį į santykius su Glennu.
Mes jau keli mėnesiai buvome kartu, ir santykiai pradėjo rimtėti, kai paklausiau apie vaikus.
„Aš tikrai noriu vaikų, Lana, nesuprask neteisingai.
Bet manau, kad mes dar per jauni tam.
Turime susituokti ir galbūt kelis metus keliauti po pasaulį“ – aiškino jis.
Aš supratau jo poziciją ir nusprendžiau dar nieko nepasakyti apie Simoną.
Praėjo dar keli mėnesiai, ir jis netikėtai uždavė klausimą.
Aš iš karto pasakiau „taip“, bet vis labiau nerimavau dėl Simono.
Tada atėjo mano vestuvių diena, ir aš vis dar nebuvau pasakiusi Glennui apie Simoną.
„Ar tu jam nepasakysi apie savo vaiką?“ – paklausė mano mama, kai prašiau jos tą dieną prižiūrėti Simoną.
„Atsiprašau, mama.
Tu nežinai, koks sunkus buvo šis metai man.
Visi vyrai pabėga, kai sužino, kad jau turiu sūnų.
Negaliu pasakyti Glennui tiesos, kol nesame susituokę“ – paaiškinau.
„Brangioji, jam tai irgi nepatiks.
Santykiams reikia pasitikėjimo ir atvirumo“ – argumentavo mama.
„Prašau! Meldžiu!“
Planavome, kad tėtis palydės mane prie altoriaus, o tada eis prižiūrėti Simono, kad mama galėtų prisijungti prie manęs šventės likusiam laikui.
Taip abu galėtų dalyvauti vestuvėse.
Ketindavau pasakyti Glennui apie savo sūnų po medaus mėnesio.
Bet nežinojau, kad mano mama niekada nesutiko su mano planu.
Ceremonijos metu tėtis jau palydėjo mane prie altoriaus, ir kunigas pradėjo savo kalbą, kai mama slapta atėjo su Simonu ir atsisėdo.
Aš jų nepastebėjau, kol mes su Glennu nesibučiavome.
Mano sūnus pribėgo prie manęs.
„Mama! Sveikinu! Tu ištekėjai! Pagaliau turiu naują tėtį!“ – sušuko jis.
Glennas sustingo kelioms sekundėms, o Simonas žiūrėjo į jį su džiaugsmu.
„Mama? Ar jis tavo sūnus, Lana? Kas čia vyksta?“ – murmėjo, kad nesukeltų scenos svečių akivaizdoje.
„Išeikime ir paaiškinsiu tau keturiese..“ – pasakiau.
Išeiname iš bažnyčios, fotografuojamės, mūsų draugai mus pabarstė ryžiais ir panašiai.
Bet kai įlipome į automobilį, Glennas pradėjo klausinėti.
„Pasakyk tiesą!“ – reikalavo Glennas.
Taigi aš viską papasakojau apie savo praeitį ir kaip sunku buvo būti vieniša mama ir susitikinėti su kuo nors.
„Žinau, kad dabar galbūt nesupranti, bet aš tave myliu, Glennai.
Negalėjau rizikuoti, kad tave prarasiu.
Norėjau tau pasakyti po medaus mėnesio.
Mano mama turėjo prižiūrėti jį, bet vietoj to atnešė“ – prisipažinau.
„Aš netikiu, Lana.
Beveik metus slėpei nuo manęs penkerių metų sūnų.
Kaip galime pasitikėti vienas kitu po to?“ – burbtelėjo Glennas.
„Prašau. Prašau, nesupyksk ant manęs.
Pamėgink įsivaizduoti save mano vietoje.
Labai nerimavau“ – verkiau.
„Suprantu, kodėl taip pasielgei ir kodėl bijojai.
Aš supykau, nes vaikai yra dovana, ir negaliu patikėti, kad manimi nepasitikėjai tiek, kad apie tai kalbėtumei“ – aiškino Glennas.
Aš nežinojau, ką dar pasakyti, bet pasiekėme priėmimą, ir Glennas tiesiai nuėjo pas Simoną.
Jis kalbėjosi su juo ir pasakė, kad jis yra naujasis tėtis.
Tuo metu aš jau verkiau.
Kai šventė baigėsi, mano tėvai nuvežė Simoną į savo namus, o mes nuėjome į viešbutį.
„Aš vis dar piktas, Lana.
Bet Simonas nuostabus, ir mes pažadėjome mylėti vienas kitą visais atžvilgiais.
Bet daugiau niekada negali man meluoti“ – pabrėžė Glennas.
Aš vėl verkiau ir puoliau į jo glėbį.
„Ačiū! Ačiū! Likusią savo gyvenimo dalį skirsiu tam, kad išpirkti tave ir Simoną.
Labai jus myliu!“
Verkiau jo glėbyje.
Glennas nusijuokė, ir mūsų mažas konfliktas akimirksniu baigėsi.
Mes turėjome nuostabų medaus mėnesį ir grįžome namo.
Glennas ir Simonas beveik iš karto tapo draugais.
Tik po kelių mėnesių paaiškėjo, kad esu nėščia, ir gimė mūsų dukra Julianne.
Tada Glennas oficialiai įvaikino Simoną ir buvo geriausias tėvas pasaulyje.
Pagaliau pasirinkau tobulą vyrą.
Ko galime pasimokyti iš šios istorijos?
Tinkamas žmogus yra ten, laukia tavęs.
Po daugelio nesėkmingų bandymų Lana pagaliau rado nuostabų vyrą.
Neprarask vilties, jei dar neradai savo partnerio.
Neslėpk paslapčių nuo savo partnerio.
Lanos melas galėjo sugadinti jų santykius, bet Glennas ją mylėjo tiek, kad galėjo atleisti.
Tai gana reta. Pasidalyk šia istorija su savo šeima ir draugais.
Galbūt tai pagerins jų nuotaiką ir įkvėps juos.
