Naujasis našlys sėdėjo apstulbęs prieš altorių, akys raudonos nuo viso verkimo. Jo žmona netikėtai mirė nuo širdies smūgio.
Vidury skausmo ir chaoso laidotuvių metu jis rūpinosi viskuo: priiminėjo svečius, tvarkė formalumus, ruošė laidotuves. Jis vos galėjo pakelti savo paties išsekimą.
Laidotuvių rytą jis staiga pastebėjo, kad jo telefonas dingo. Ieškojo visur, klausinėjo giminaičių, bet niekas nieko nežinojo.
„Tikriausiai palikau jį kažkur“, – pagalvojo jis ir bandė susikoncentruoti į ceremoniją.
Karstas buvo uždarytas ir nuneštas į kapines. Susmukusiu širdimi jis priverstinai buvo stiprus – dukters labui.
Tą naktį, kai šaltyje liko tik jis ir mergaitė, jis gavo žinutę iš savo paties numerio:
„Brangioji, aš vis dar čia. Nesileisk apgauta.“
Jis sustingo, šaltas prakaitas tekėjo jo nugarą. Tada jis prisiminė: gal telefonas nukrito į karstą būtent tada, kai jis paskutinį kartą lenkėsi prie savo žmonos – prieš pat uždarant karstą.
Bet… kas galėjo siųsti žinutę? Jo žmona buvo mirusi, jokių abejonių nebuvo: gydytojas patvirtino, mirties liudijimas buvo pasirašytas.
Drebėdamas jis atsakė:
— „Ar tai tikrai tu?“
Atsakymas atėjo iš karto:
„Patikėk. Aš nemiriau nuo širdies smūgio. Mane apnuodijo.“
Vyras pajuto, kaip žemė slysta po kojomis. Jo žmona, tokia gera – kaip kas nors galėjo norėti jai pakenkti?
Vėl jis paklausė, prakaituotomis rankomis:
— „Kas tai buvo?“
Ekrane pasirodė trumpa, šiurpi žinutė:
„Giminaitis… tame pačiame name.“
Jis apsidairė tuščiame svetainės kambaryje, prie altoriaus plevenančioje žvakėje.
Jo dukra miegojo šalia kambario. Kas tai galėjo būti? Brolis? Godus giminaitis, siekiantis palikimo?
Tada atėjo nauja žinutė:
„Atidaryk medinę dėžę… tada suprasi.“
Jis nubėgo prie spintelės, kur laikė dokumentus. Drebančiomis rankomis ištraukė dėžę.
Po keliais popieriais rado mažą buteliuką su tabletėmis, be etiketės, tik keli balti piliuliai viduje.
Jis prisiminė ankstesnę naktį: jo žmonos pusseserė davė jai stiklinę šilto pieno. Ji išgėrė… ir mažiau nei per valandą prasidėjo krizė, pasėmusi jos gyvybę.
Vyras sugriuvo, prakaituodamas. Paskutinį kartą ekranas sušvito:
„Apsaugok mūsų dukrą. Nesileisk būti kitai.“
Jis nukrito ant kelių ant grindų, laikėsi telefono, ašaros tekėjo upeliais.
Lauke vėjo švilpimas skambėjo pro langų plyšius, o žvakės liepsna pleveno, tarsi kas nors nematomas būtų šalia.
Giliai širdyje jis žinojo, kad jo žmona jam vadovauja iš kitos pusės.
Auštant jis paėmė buteliuką ir telefoną su žinutėmis ir nuėjo pas policiją. Tyrimas atskleidė tiesą: jo žmonos pusseserė surengė viską iš godumo dėl palikimo.
Teismo dieną jis stovėjo su dukra priešais teismo rūmus. Dangus buvo mėlynas, balti debesys lėtai plaukė, tarsi kas nors šypsotųsi iš aukštai.
Jis sušnibždėjo vėjui:
— „Aš užauginsiu mūsų dukrą, eisiu visą kelią dėl tavęs.“
Ir širdyje jis girdėjo jos balsą, aiškų ir mylintį:
„Aš vis dar čia – visada.“
